Vilniaus mažajame viešėjo Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius Tomas Venclova su žmona Tatjana. Ponai Venclovai žiūrėjo premjerinį spektaklį „Marti“, o po spektaklio susitiko su spektaklio kūrėjais. Apie naujausią Vilniaus mažojo teatro spektaklį profesorius sakė: „Tai gali sujaudinti ir net sukrėsti ne tik lietuvį, bet ir kitatautį. Ir tą galiu pasakyti iš savo šeimos patirties – mano žmona Tatjana neskaičiusi Žemaitės, ji nežino siužeto, nekalba lietuviškai, bet ji viską suprato“. Ponia Tatjana prisipažino žiūrėjusi spektaklį vienu įkvėpimu, ypatingai akcentavo kompozitoriaus Fausto Latėno muziką, aktorės Indrės Patkauskaitės vaidybą. Profesorius pasidalino, jog vaikystėje jis buvo sudaręs Žemaitės kalbos žodynėlį, o apsakymus – „Marčią“, „Petrą Kurmelį“ – mokėjo atmintinai.
Kol vienas po kito sostinės teatrai rengiasi rekonstrukcijai, Vilniaus mažasis teatras ruošiasi jubiliejiniam, 30-ajam, sezonui, kurio keturiose premjerose kalbėsime apie žmonių santykius ir jausmus. „Pasiilgusius pasaulinės klasikos kviečiame į spektaklį „Manno laimė“, mėgstančių lietuvišką klasiką laukiame premjeroje pagal Žemaitės „Marčią“. Žiemą pasitiksime su teatro legendomis spektaklyje „Aš nieko neprisimenu“, o pavasarį švęsime gyvenimą su gyva muzika spektaklyje „Festas“, kurią režisierius Aleksandras Špilevojus stato jaunimui. Lapkričio 15 d. teatras kviečia į „Maskaradą“, sostinėje vykstantį tik kartą per metus“, – prasidedantį sezoną apibendrina Vilniaus mažojo teatro vadovė Daiva Baltūsytė-Len.
Vilniaus mažasis teatras balandžio 11 d. 18.30 kviečia į vakarą, skirtą garsiojo švedų režisieriaus ir rašytojo Ingmaro Bergmano šimtmečiui paminėti. Žiūrovai išvys šio sezono premjerą – spektaklį „Dvasiniai reikalai“, o po jo žiūrovai turės išskirtinę progą pabendrauti su kūrybiniu duetu – aktore Gintare Latvėnaite ir režisieriumi Kirilu Glušajevu. Vakarą moderuos teatrologė ir vertėja iš švedų kalbos Alma Braškytė.
Ingmaro Bergmano „Dvasiniai reikalai“ – tai gyvenimo išbandymų bei neįgyvendintų svajonių iškankintos ir susitaikymo su savimi ieškančios stiprios moters Viktorijos portretas. Tai keletas Viktorijos įsivaizduojamų pokalbių su vyru, draugėmis, tarnaite, tėvu, atsitiktiniu sutiktuoju ir pagaliau – su savimi pačia. Žvilgsnis į išdegusią vidutinio amžiaus moters sielą – gluminančiai tiesus ir atviras.
Tarptautinės teatro dienos proga Nacionaliniame dramos teatre – geneali režisieriaus Rimo Tumino komedija „Revizorius“. Šiame spektaklyje vaidmenis sukūrė daugybė žinomų aktorių, o du jų šiemet įvertinti ypatingai: aktorė Eglė Gabrėnaitė ką tik apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija, Arūnui Sakalauskui kovo 12-ąją bus įteikta Vyriausybės premija už nuopelnus Lietuvos Respublikos kultūrai ir menui.
Arūnai, ar malonu būti įvertintam? Kokių kūrybinių impulsų tai suteikia?
Aišku, įvertinimai svarbu. Jie parodo, kad kažkas žiūri, kažkas tave mato. Apdovanojimą gausiu prieš „Revizorių“, tad spektaklyje galėsiu vaidinti su diplomu, sakyti: „čia – diplomas iš Peterburgo“.
Vilniaus mažasis teatras tęsia renginių ciklą „Susitikimai Vilniaus mažajame teatre" ir artėjant spektaklio „Dviese sūpuoklėse" premjerai, kviečia į susitikimą su vienu iš šio spektaklio kūrėjų – scenografu Julianu Tabakovu. Jo kūryba apima ne tik teatro scenovaizdžius, kostiumus, performansus, fotografiją, knygų iliustraciją ir autorinių filmų režisūrą, bet ir madų šou.
Premjera – 2016 m. balandžio 15 ir 16 dienomis
Vilniaus mažajame teatre režisierius Artūras Areima repetuoja klasikinę Frydricho Šilerio dramą, paremtą istorine medžiaga „Marija Stiuart“. Dramoje „Marija Stiuart” – dviejų garsių karalienių – Škotijos Karalienės Marijos Stiuart ir Anglijos Karalienės Elžbietos epocha, paveikslai ir konfliktas.
Anglijos Karalienė (Elžbieta Latėnaitė) po devyniolikos įkalinimo metų nuteisia Mariją Stiuart (Indrė Patkauskaitė) mirties bausme. Žiaurų nuosprendį ši priima oriai. Mirties nuosprendis jos nepažemina, o išvaduoja iš aistrų, egoistinių troškimų, tampa jai pergale ir dovana. Atgailaujanti dėl praeities nusikaltimų, priėjusi išpažinties, ji tampa dar stipresne ir didingesne. „F.Šileris kalba, kad ir sunkiausiomis akimirkomis reikia išlikti oriu žmogumi. Kai žmogus oriai miršta, tada jaudina mirtis“, – sako režisierius. „Marija Stiuart atstovauja žmogų, žmogiškumą. Ji jau supratusi žmogiškumo esmę ir prasmę, skirtingai negu Elžbieta, kuri yra gyvenimo kalinė, nepilnavertiškumo kompleksų supančiotas žmogus, kuriam prieš valią uždedama karūna. Ji pavydėjo Marijai grožio, laisvės, gyvenimo, dėmesio. Man jos – ne karalienės, o žmonės“.
Vilniaus mažasis teatras kviečia į premjerą mažuosius žiūrovus. Šį kartą svečiuose – praėjusių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ už spektaklį vaikams laureatė Olga Lapina. Jaunąją režisierę premjerai įkvėpė skandinavų literatūra, imponuojanti atmosferiškumu, ryšiu su gamta, gebėjimu atskleisti vaikų mąstymo mechanizmus. Ji kupina įvairių žmogiškų santykių atspalvių, nebijo nevaikiškų temų, tokių kaip mirtis, vienatvė, išdavystė. O. Lapinos manymu, tokiose temose slypi milžiniškas potencialas teatrui.
Spektaklis „Brangusis atrakcionų parko dėdė“, skirtas 4–8 metų vaikams, pasakos apie atrakcionų parke nuobodų darbą dirbantį dėdę. Mažai su kuo bendraujantį, linksmybių ir triukšmo nemėgstantį herojų nuolat supa grojantys, šokantys ir dainuojantys giminaičiai. Kaip šioms dviem pusėms surasti bendrą kalbą? Kaip uždarajam dėdei atsikratyti susikaustymo? Kaip linksmajam būriui išmokti jį priimti tokį, koks jis yra?
„Vaikiškas spektaklis labai skiriasi nuo spektaklio suaugusiems būtent pedagoginiu požiūriu, nes žinodamas vaiko mąstymo būdą ar poreikius siūlai produktą, kuris
