Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Rugsėjo 8 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma Marijos Griniuk tapybos paroda „Konstrukcija“. Šiuolaikinio meno ir performanso kūrėja M. Griniuk Vilniaus publikai tapybos parodą pristatys pirmąjį kartą. Menininkė taip pat atidarys parodas tuo pačiu pavadinimu LR Užsienio reikalų ministerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 2) ir V. Mykolaičio-Putino muziejuje (Tauro g. 10-3).

Marijos Griniuk tapybos serija „Konstrukcija“ nagrinėja institucinės ir individualios atminties fenomeną per žmogų supančius objektus – miestuose, viešose erdvėse, privačioje aplinkoje – bei jų (objektų) balansavimą ir konfliktą laike. Lankydamasi Taline, Rygoje ir Vilniuje, menininkė „kolekcionavo“ pastatus, kurių paskirtis keitėsi kartu su istorinėmis permainomis – nuo jų funkcijos įsimbolinimo iki fizinio perkėlimo arba sunaikinimo.

Rengėjų inf.

Kuratorės: Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė
2016.09.09–10.19

Menininkai: Chiara Camoni, Filip Cenek, Koenraad Dedobbeleer, KIWA, Mercedes Mühleisen

Parodą „Anachronikos“ apjungia entropijos momentas ir tariamai sustojusio laiko tarpsnis, kai reikšmės ir energija senka, palaikomos inercijos, mechaninio pasikartojimo ir įpročio galios. Tai persotinimo jausmas, kai kažkas turi suirti, kad galėtų keistis. Pertekliaus fazė, kai prasmė prarandama, ir virsmo akimirka, kai ji sukuriama iš naujo. Tai neapibrėžtumo būsena, sujaukianti pojūtį, ar atsiliekame laike, ar esame jį aplenkę.

Rengėjų inf.

Rugpjūčio 9 d., penktadienį, 18 val., Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaroma paroda „Padainuok man labanakt“ yra beveik metus vykusio projekto, skirto visuomenės paraštėse atsidūrusiems žmonėms, vaizdinis rezultatas.

Spaudos konferencija rengiama NDG auditorijoje rugpjūčio 9 d., 11 val. Joje dalyvaus viena projekto iniciatorių, VšĮ „Socialiniai meno projektai“ vadovė Ieva Petkutė, Lois Blackburn ir Philip Davenport, menininkų dueto „arthur+martha“ (Jungtinė Karalystė) nariai, Britų tarybos biuro Lietuvoje direktorius dr. Artūras Vasiliauskas ir NDG kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė.
Organizacija „Socialiniai meno projektai“, įgyvendinanti profesionalaus meno iniciatyvas, stiprinančias įvairių visuomenės grupių gerovę, kartu su partneriais iš Didžiosios Britanijos įgyvendino projektą „Padainuok man labanakt“ ("Sing me to sleep"). Projekte bendradarbiavo abiejų šalių menininkai, benamiai ir skurdą patiriantys žmonės. Kūrybinį procesą vainikuos NDG atidaroma jungtinė paroda.

Rengėjų inf.

Š.m. rugsėjo 10 d. 18 val. Rygoje atsidaro tarptautinė skulptūros kvadrienalė (paroda „Being Good“  istoriniame Wagner Hall pastate ir ekspozicija viešosiose miesto erdvėse bei renginį palydinti edukaciniai renginiai, pilną jų programą rasite: http://www.mmic-ngo.lv/en/program/, paroda veiks iki  š.m. spalio 28 d.).  

Rygos skulptūros kvadrienalė, nuo 1972 m. Baltijos regione,  kas ketveri metai Latvijos sostinėje rengiama šiuolaikinės skulptūros paroda, vykstanti viešosiose ir parodinėse miesto  erdvėse. Vėlyvąjame sovietmetyje Rygos skulptūros kvadrienalė, kartu su Talino grafikos bianale (nuo 1968 m.), Vilniaus tapybos trienale (nuo 1969 m.), Pabaltijo jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės paroda „Jaunystė“ (nuo 1979 m.) buvo svarbiu, meninės raiškos atsinaujinimą (modernizaciją) ir regioninį SSRS šalių bendradarbiavimą  liudijančiu renginiu. Griuvus Belyno sienai, kvadrienalė tapo tarptautiniu renginiu siekainčiu pristatyti naujausias Europos (Centrinės, Vidurio, Šiaurės ir Vakarų) šiuolaikinės skulptūros raidos tendencijas[1].

Rengėjų inf.

Rugsėjo 14 d., trečiadienį, Prahos senamiestyje įsikūrusioje galerijoje Zahradnik atidaroma Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės paroda „Degantis žmogus“ („Burning Man“). Parodoje pristatomos lietuvių fotomenininkų užfiksuotos vieno garsiausių ir originaliausių festivalių pasaulyje „Degantis žmogus“, vykstančio Nevados dykumoje (JAV), akimirkos skulptūros, fantastiškiausi meniški automobiliai, šviesos-ugnies instaliacijos, perfomansai, žemės meno objektai ir kūno tapybos kūriniai.
Pirmajame perfomanse, kuris vyko 1986 metais San Franciske, Beikerio paplūdimyje, dalyvavo ir medinę 2.5 m aukščio žmogaus skulptūrą kartu sudegino tik 20 žmonių. 1986 metais 80 entuziastų grupelė persikėlė į Nevadą, Juodojo akmens dykumą. Ilgainiui skulptūros aukštis  augo, o kartu su juo – ir dalyvių skaičius, kuris  2014 metais pasiekė 70 tūkstančių. Nevadoje, Juodojo akmens dykumoje, buvo pristatyti virš trijų tūkstančių projektų ir sumontuota virš 300 šimtų skulptūrų.

Rengėjų inf.

Rugsėjo 15 d., ketvirtadienį, 18 val. įvyks personalinės Dainiaus Trumpio parodos „Šviesa. Įtampa. Objektas“ atidarymas projektų erdvėje „Kabinetas“ Kaune (A. Mapu g. 20).

Autorius pristato savo naujausių kūrinių parodą: „Susijungus vizualiai estetikai su konceptualia mintimi visiškai netikėtose urbanistinėse ar gamtinėse erdvėse, įvyksta trumpalaikis blyksnis. Elektros srovė per kūną prateka tartum kaip per grandinę.

Rengėjų inf.

2016 metų rugsėjo 15 dieną 16 valandą Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale atidaroma advokato dr. Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcijos kūrinių parodą „Surinkta ir išsaugota“. Ši paroda tęsia 2012 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje pradėtą parodų ciklą „Muziejus ir kolekcininkas“. Šioje parodoje pristatoma kolekcininko advokato dr. Jauniaus Gumbio sukaupta Lietuvos dailės kūrinių kolekcija. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro liaudies meno objektai – XVIII–XX amžiaus pradžios liaudies skulptūra ir tapyba. Dalį kolekcijos sudaro liaudies meno ištakas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje atspindintys dailės kūriniai, keletas profesionalių dailininkų paveikslų.

Rengėjų inf.

Ant apleisto pastato šalia Energetikos ir technikos muziejaus atsirado festivalio „Vilnius Street Art“ kūrinys, už kurio slypinti istorija dar spalvingesnė nei pats piešinys. Kūrinio autorius, gatvės menininkas slapyvardžiu Asylum, prieš kelerius metus buvo šiame pastate įkūręs skvotą.

Kai festivalio „Vilnius Street Art“ organizatoriai netikėtai pasiūlė paišyti ant šio netrukus griausimo pastato, jis nė keik nesudvejojo. Čia prabėgo treji itin įdomūs jo gyvenimo metai.
„Nuolat ten niekas negyveno, tik kartais pernakvodavome, bet tai buvo labai svarbi erdvė, kuri turėjo didelės įtakos tiek mano, tiek kitų žmonių, kurie ją kūrė, gyvenime. Tai buvo vieta kurti – dirbtuvės, studija“, – pasakoja Asylum.

Rengėjų inf.

Kuratoriai: Audrius Pocius ir Nicholas Matranga
2016.09.16–10.19

Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti Martino Ebnerio ir Kitty Kraus, menininkų, gyvenančių ir dirbančių Berlyne, parodą. Nors jų kūryba pasižymi savotiškais ir skirtingais meniniais žodynais, jie buvo pakviesti naujais kūriniais sukurti dialogą, besiskleidžiantį parodos metu. Ebner daugiausiai dirba judančio vaizdo bei leidybos srityse, o tuo tarpu Kraus yra žinoma dėl savo jautrumo erdvei, pasireiškiančio jos objektuose, stiklo bei šviesos kūriniuose. Kartu jie ėmėsi tyrinėti ne tik ŠMC parodines erdves, bet ir jas supantį socialinį bei kultūrinį klimatą. Galų gale rezultatai nustebino pačius menininkus, kai tarp jų ėmė rastis bendros temos, tokios kaip kryptis, greitis ir perregimumas.

Šiaurinėje salėje Kraus instaliavo į Šiaurės žvaigždę besistiebiantį teleskopą, kiaurai kertantį šiaurinę sieną. Šalia jo – parko suolelį ant kurio krenta nedidelis, tačiau ryškus šviesos ruožas, kviečiantis lankytoją prisėsti. Tuo tarpu perregimi metaliniai Ebnerio stogai susilieja su salės architektūra tarsi namų šešėliai, projektuojantys monochrominius atvaizdus ore. Sienų brėžiamą horizontą dengia spalvoti piešiniai, vaizduojantys paprastas mieste aptinkamas formas – objektų ir kalbos pėdsakus, o kinui būdingą šviesos ir šešėlių kaitą išryškina šviesos durys, lėtai atsirandančios ir išnykstančios erdvėje.

Rengėjų inf.

Rugsėjo 17 d. 16 val. A. Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga) atidaroma kolektyvinė paroda „Scenos“.

Parodoje eksponuojamas fotografijas vienija tipologiška žvilgsnio strategija. Autoriai fiksuoja aplinkas ir personažus laikydamiesi griežtai nustatyto metodo. Ir toks tarsi šaltas tiriamasis žvilgsnis išryškina pasirinktų objektų svarbiausias savybes, bruožus, nulemiančius jų paskirtį ir „statusą“. Galime taip pat sakyti, jog visi autoriai savo darbuose dekontekstualizuoja erdves ar personažus fiksuodami juos prieš ar po veiksmo, atsietus nuo „įprastinės rutinos“. Pašalinus įvykį suvokėjas gali konstruoti savus, o gal tik nuspejamus naratyvus. Nujaučiamo įvykio nebuvimas fotografuojamas scenografijas palieka atpažįstamomis, bet pasuka neįprastu, neįsisąmonintu rakursu, išryškina neakcentuojamus, bet be galo daug pasakančius dėmenis.