Į operos teatrą reikia grąžinti muziką

Asmik Grigorian triumfą Zalcburgo vasaros festivalyje galėjo pamatyti visas pasaulis. Tuoj po Richardo Strausso operos „Salomėja“ premjeros liepos 28-ąją internete pasklido spektaklio vaizdo įrašas, leidęs kiekvienam operos gerbėjui pasijusti tarsi pačiam ten buvus ir viską savo akimis mačius ir tapti naujos operos žvaigždės gimimo liudininku. Salomėjos bei kitų veikėjų soliniai epizodai įraše parodyti stambiu planu, tad įdėmiam žvilgsniui atsivėrė ne vien spektaklio visuma, režisieriaus Romeo Castellucci sumanymas, bet ir Asmik Grigorian asmeninis įnašas į premjeros sėkmę, arba scenoje realiuoju laiku regimas Salomėjos vokalinės dramos sukūrimo aktas. Pasak paties R. Castellucci, Salomėja iš dainininkės pareikalavo didžiulių dvasinių jėgų ir įsitraukimo. Savaip transformavusi asmeninę patirtį, ji tapo stipri ir savarankiška kūrėja. Asmik šiame spektaklyje – ne dainininkė, ji yra Salomėja.

Bendradarbiaudamos su Zalcburgo festivaliu ir Vienos filharmonija, R. Castellucci pastatymą transliavo ORF₂ televizijos klasikos portalas „Fidelio“, vėliau parodė ir skaitmeninės televizijos kanalas „3sat“. Valstybinis Vokietijos TV kanalas „Die Erste“ parengė puikų reportažą, pristatydamas „dainininkę, gimusią Vilniuje, Lietuvoje“ – šiuo metu jis saugomas ARD kanalo mediatekoje. Aukščiausios kokybės vaizdo įrašą padarė garsi vokiečių kompanija „Unitel Classica“, įsteigta 1964 m. medijų magnato Leo Kircho kartu su dirigentu Herbertu von Karajanu, kaupianti reikšmingiausius naujųjų laikų operos, baleto, operetės ir koncertinius įvykius, dalyvaujant žymiausiems pasaulyje pripažintiems menininkams. Tiems, kurie domisi operos gyvenimu, seka Asmik Grigorian artistinę karjerą, šis įrašas tapo brangia festivalio dovana. Daugybė straipsnių, TV ir videoreportažų, kritikų įžvalgų, atsiliepimų, pokalbių ir naujojo „Salomėjos“ pastatymo aptarimų sukūrė informacinį sprogimą, kurio spindinčias šukes susirinko ir į bendrą mozaiką lietuviškai sudėliojo mūsų žiniasklaida. Tai buvo sensacinga ir pribloškianti, bet kartu ir labai laukta, seniai pranašauta operos pasaulio naujiena, sukėlusi kone nacionalinį pasididžiavimą ir vėl atkreipusi platesnės visuomenės dėmesį.

Dėsninga ir suprantama, kad dainininkės Alma mater – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – pirmoji inicijavo ir rugsėjo 7 d. operatyviai surengė rytmečio susitikimą su viena garsiausių visų laikų absolvenčių, tarsi paskelbdama – „ji mūsų!“ Pamatyti ir išgirsti Asmik, nusifotografuoti su ja susirinko pilna salė gerbėjų. Pokalbį moderavusi muzikologė Jūratė Katinaitė nepaprastai išsamiai ir esmingai prakalbino dainininkę, o ši galbūt pirmą kartą taip jaukiai pasijuto LMTA Didžiosios salės scenoje, kurioje kadais laikė specialybės egzaminus, dalyvavo konkursuose ir koncertavo kaip Dainavimo katedros studentė. Atrodė, kad nuo šiol visi jaunieji LMTA dainininkai turi vyresnę profesijos sesę, kuri juos labai gerai supranta, žino jų problemas, ir viskas, ką ji pasakoja apie save, kada nors galėtų nutikti kiekvienam iš jų.  

Įsimintiną Salomėjos vaidmenį sukūrusiai A. Grigorian niekaip nelimpa primadonos ar operos divos titulai – savo natūralia laikysena, be jokio žvaigždiškumo, tarsi seniai laukusi galimybės atsiverti, ji šias sąvokas pripildė visiškai nauju ir gaiviu turiniu, akimirksniu sugriaudama teatrine butaforija dvelkiantį stereotipą. Regis, jai svarbu būti išgirstai ir jaustis suprastai, priimtai.

„Mano gyvenime iš esmės niekas nepasikeitė. Kiekvieną vaidmenį stengiuosi parengti ne šimtu, o dviem šimtais procentų, nuolat mokausi ir judinu tam tikrus „asmeninius limitus“. Salomėjos vaidmuo man tapo ilga kelione, nes jį pradėjau ruošti labai anksti. Darbo buvo įdėta labai labai daug, kitu atveju, ko gero, nebūčiau pasiekusi reikiamo lygio“, – kalbėjo A. Grigorian.

Nuo Senojo Testamento ir Jono Krikštytojo nukirsdinimo legendos iki Oscaro Wilde’o dramos ir R. Strausso operos, pastatytos 1905 m., Salomėjos paveikslas nuolat kito. Pradžioje vaizduota kaip nekaltas vaikas ir pasyvus motinos keršto įrankis, ilgainiui kruvinoje Erodiados dramoje ji tapo abejinga paaugle. Tik XIX a. antroje pusėje Salomėja yra paverčiama rytietiško grožio ir gundymo simboliu. Galiausiai R. Strausso operoje seksualinių perversijų, žiauraus infantilumo ir bedievystės fone aukojamas jos žmogiškumas. R. Strausso Salomėja skaičiuoja jau antrą gyvavimo šimtmetį. Alsuojanti stingdančiu modernybės šalčiu, ji atveria rūstų XX a. operos šimtmetį, kuriame biblinis galvakirtystės archetipas įgijo realių pavidalų.

„Galų gale po 40 metų mes turim Salomėją!“, – per repeticiją šūktelėjo spektaklio dirigentas ir muzikos vadovas Franzas Welseris-Möstas. „Jaučiau, kad tai turėtų būti mano kertinis vaidmuo. Aš labai norėčiau tikėti, kad ši Salomėja, kurią aš sukūriau, tapo nauja norma ir atskaitos tašku jauniems dainininkams“, – kalbėjo A. Grigorian.

Vokalinė Salomėjos partija reikalauja „geležinių balso stygų“, t. y. galios ir brandos. Tutti epizoduose solistams tenka rungtyniauti su didžiuliu simfoniniu orkestru, kurio partitūra parašyta šimtui trims atlikėjams. Tačiau R. Straussas, teikdamas pirmenybę vokaliniam operos pradui, taip suvaldė partitūrą, kad orkestras nenustelbia solistų. Kalbėdama apie dainavimo profesiją LMTA auditorijai ir jauniesiems operos dainininkams, Asmik prisipažino, jog būdama 30-ies iš naujo pradėjo mokytis dainavimo. Prigimtimi visuomet jautusi tikrąjį vokalo skambėjimą, ji džiaugiasi tą skambėjimą nuolat tobulinanti. Nesilaikydami tvirtų kanonų dainininkai neretai įgyja balso defektų ir būna priversti per anksti baigti karjerą. Tvarus ir ilgaamžis dainininko balsas – tai praeityje klestėjusios, bet dabar gerokai primirštos senosios dainavimo mokyklos laimėjimas. „Man gaila, kai matau nuo didžiosios scenos jau stumiamas pasaulio operos žvaigždes, sulaukusias vos 37-erių. Ten, kur turi būti pradžia, deja, šiandien jau yra pabaiga. Liūdna, kad nebeliko supratimo, jog operai reikia ne vien talento ir gražaus balso, bet ir aiškių taisyklių, ir žinojimo, kaip tas balsas turi skambėti. Žmonės jau suprato, kad į operą reikia grąžinti muziką. Jaučiu artėjant režisūrinio teatro pabaigą, nes juk „viskas jau pastatyta“. Dabar norėčiau išmokti dainuoti pagal senosios vokalo mokyklos principus ir ją sujungti su tikruoju teatru. Manau, to reikia, nes žmonės jau pasigenda ir pasiilgo operoje muzikos.“ A. Grigoran turi pamatuotą teisę drąsiam atvirumui: ji ne tik pranašo žodžiu paskelbė naują puslapį XXI a. pasaulio operos istorijoje, bet savąja Salomėja jį atvertė.