7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras gali žiūrovams atverti jų neišpasakotas patirtis

Pokalbis su teatro režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene

Monika Meilutytė
Nr. 3 (1282), 2019-01-18
Teatras
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.

Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė – teatro režisierė, Lietuvoje kurianti vis dažniau matomo žanro interaktyvius spektaklius. Baigusi režisūros studijas ji jau kurį laiką dirba užsienio režisierių asistente Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, jame pristato ir savo kūrybą. Taip pat kuria spektaklius kartu su plataus meninio profilio sindikatu „Bad Rabbits“ bei Meno ir mokslo laboratorija. Šiuo metu vilniečiai gali apsilankyti jos sukurtame spektaklyje vaikams „Trijulis aukštyn kojom“, o greitai bus pakviesti į premjerą, kurtą pagal Virginijos Rimkaitės pjesę „Virimo temperatūra 5425“. Vis dėlto šiame pokalbyje dėmesį skyrėme interaktyviam asmeninių žiūrovo patirčių spektakliui „X tavyje“, kuris, nors ir retai, rodomas Vilniaus universiteto planetariumo erdvėse.

 

Nors spektaklį „X tavyje“ pradėjote rodyti daugiau nei prieš metus, norėčiau pasiteirauti, kaip kilo mintis tokį spektaklį sukurti.

 

Paradoksalu, bet šią medžiagą paskaityti man pasiūlė astrologas. Domiuosi astrologija. Ne todėl, kad sužinočiau ateitį ar pagal žvaigždes organizuočiau savo veiklas, bet todėl, kad tokie susitikimai, skaitymas apie astrologiją ar metafizinius reiškinius mane visada įkvepia, sukelia naujų minčių, atneša naujų vėjų. Per tą susitikimą astrologas man rekomendavo paskaityti Carol Pearson knygą „The Hero Within“ („Herojus viduje“). Man ji buvo tikras atradimas, radau ten labai įdomių psichologinių įžvalgų, sudomino autorės įžvelgtos sąsajos su literatūra, nejučia ir su teatru.

 

Man asmeniškai teatre stinga grįžtamojo ryšio. Dažnai atrodo, kad spektaklius žiūrovas paprasčiausiai vartoja. Panašiai dabar žiūrime filmus ir serialus – įsijungiam, pažiūrim, ir viskas. Tai tam tikras būdas prastumti laiką. Teatras dabar irgi labai dažnai atlieka tik eterio užpildymo funkciją. Manau, daug teatro kūrėjų nuoširdžiai tiki, kad teatras gali supurtyti žmogų arba net pasiūlyti jam naujų mąstymo krypčių. Aš tai esu patyrusi kaip žiūrovė. Žiūrėjau spektaklį „Akmenų pelenai“ (rež. Agnius Jankevičius) ir viena dramaturginė linija labai stipriai sutapo su mano asmenine patirtimi, o ypač paveiku atrodė todėl, kad viskas buvo pasakojama, ne rodoma. Verkiau beveik visą spektaklį. Tada ir kilo idėja sukurti žiūrovui asmenišką spektaklį, skirtą būtent jam, – „X tavyje“. Tikiu, kad tam tikri spektakliai konkretiems žiūrovams gali turėti terapinį poveikį. Tačiau „X tavyje“ nėra teatro terapija, nes nesu terapeutė. Man tiesiog įdomu, kaip spektaklis veikia žiūrovą.

 

Tad kaip Jums atrodo, koks turėtų būti tas teatro poveikis žiūrovams?

 

Žmonės laiko savyje labai daug neišpasakotų svarbių istorijų, patirčių. Man norėtųsi, kad teatras padėtų atverti tuos neišpasakotus dalykus, nes tada žmonės nusimeta emocinį šleifą. Taip veikia mūsų atmintis. Pasakojamas įvykis praranda emocinį ryšį su pasakotoju, tai tampa literatūra. Taip išgyvenamos trauminės patirtys. Kartais dėl tos pačios priežasties žmonės nepasakoja malonių atsiminimų, kad galėtų pasilikti juos su visu jų emociniu krūviu. Pavyzdžiui, sykį mano mamos paprašė papasakoti apie moteris, kurias prisimena iš vaikystės. Ji šiaip labai atviras žmogus, tačiau gyvenime nebuvo pasakojusi apie mokytoją, kuri ją mokė skambinti pianinu. Vos ją prisiminusi mama pradėjo verkti, nes, pasirodo, per tas pamokas ji patirdavo siaubingą įtampą ir dėl jų prarado turėtą absoliučią klausą. Ji niekada apie tą mokytoją nebuvo pasakojusi. 

 

Man atrodo, teatras turi puikių įrankių, galinčių padėti žmonėms „atrakinti“ panašius dalykus. Žinoma, tai lengviau padaryti, kai visiems svarbi kokia nors viena tema, pavyzdžiui, kaip priespaudos metais buvo svarbi laisvės tema. Taip atsiranda spektakliai legendos. Galbūt vienas tokių spektaklių pavyzdžių būtų „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas). Emigracijos tema aktuali kiekvienam lietuviui, todėl mes galime ją bendrai išgyventi.

 

„X tavyje“ žiūrovai turi daug ką veikti: atsakyti į psichologinio testo klausimus, atlikti visokias veiksmines užduotis ir t.t. Jūsų kurtas spektaklis interaktyvus – retas paukštis Lietuvos teatro padangėje. Kodėl pasirinkote būtent tokią spektaklio formą?

 

Interaktyvaus teatro forma mane domina labai seniai, dar nuo studijų laikų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tuomet vyko teatro formų ieškojimai. Iš tokių eksperimentų gimė „Bad Rabbits“ spektaklis „Š.T.C. arba Šiuolaikinis Tolerancijos Centras“ ir „Vienatvė. 1991“.

 

Apskritai interaktyvaus teatro šaknys, man atrodo, glūdi gatvės teatro tradicijoje. Juk gatvės teatras visada nukreiptas į praeinantį žmogų, kurį reikia kažkaip sustabdyti. Kartu su „Bad Rabbits“ keletą kartų lankėmės Slovėnijoje vykstančiame gatvės teatro festivalyje. Ten daug pamatėme ir išmokome – kaip bendrauti su žiūrovais, kaip juos suvaldyti. Tinkamai vedamas žiūrovas gali padaryti labai daug ką. Viename spektaklyje buvo žaidžiamos vestuvės: buvo ir kunigas, ir jaunieji, ir svotai, ir svečiai, ir t.t. Iš pradžių visi šie vaidmenys buvo atliekami aktorių, bet pamažu jie buvo perleidžiami žiūrovams ir spektaklio pabaigoje gatvėje vestuves šventė tik žiūrovai. Juk vestuvių scenarijus taip gerai pažįstamas, kad visiems buvo aiškūs jų vaidmenys. 

 

Man atrodo, interaktyvus teatras ieško gyvenime jau egzistuojančių modelių, taikosi į mums atpažįstamas situacijas. Iš tokių situacijų ir susideda interaktyvus spektaklis, tik mes, kūrėjai, jas pripildome prasmių, provokacijų.

 

Man labai įsiminė vienas belgų trupės „Ontroerend Goed“ spektaklis „Audience“ („Auditorija“), kurį mačiau Vengrijoje, kai buvau išvykusi į studijų mainus. Prieš spektaklį kiekvienas žiūrovas turi pasirašyti sutartį, kad su tavimi aktoriai gali daryti beveik bet ką: kraustyti daiktus, liesti ir t.t. Vienus žiūrovus ši sutartis išgąsdina, mane – suintrigavo. Iš pradžių aktoriai tikrai iškraustė mūsų rankines, paskui surengė madų šou iš drabužių, kuriuos vilkėjome, tada suskaičiavo, kiek iš mūsų turi antrąją pusę, kiek yra vienišių, kiek gėjų ir t.t.

 

Vėliau vienas iš aktorių pasirodo su kamera. Ką jis filmuoja – iškart matome didžiuliame ekrane. Jis prisistato, pasako, kad čia interaktyvus spektaklis, kuriame visi galime dalyvauti, daryti viską, ką norime, ir t.t. Tada jis prieina prie pirmoje eilėje sėdinčios moters, kuri vilki pilką kostiumėlį, avi batelius, – matyti, kad yra kukli ir tvarkinga. Filmuodamas ją aktorius sako: „Laba diena. Matau, jūs atėjote su sijonėliu. Labai prašau jūsų praskėsti kojas. Ar galėtumėte? Žinau, kad galėtumėte…“ Aš sustingstu. Ta moteris išrausta, matyti, kad jai baisiai nepatogu, o aktorius kalba toliau, dar labiau versdamas ją, o kartu ir mus visus, jaustis nepatogiai. Jaučiu, kad mirštu, kad nieko negaliu padaryti. Atrodė, jei jis čia pat pradėtų ją prievartauti, tik sėdėčiau įkalta į kėdę ir žiūrėčiau tą egzekuciją. Pirmą kartą gyvenime pasijutau visiška bejėgė būdama tarp daugybės žmonių. Tas priekabiavimas tęsėsi tol, kol galiausiai vienas vyras kažkaip susiprotėjo, atsistojo ir pasakė: „Stop!“ Aktorius atsitraukė nuo moters ir atsiprašė jos. Taip mums buvo leista patirti, ką reiškia būti dalimi masės. Jei būtume buvę trise, greičiausiai būčiau ėmusi kažką daryti ar bent sakyti. Bet sėdėdama tarp daugybės žmonių jaučiausi paralyžiuota. Yra tikimybė, kad kitą sykį, atpažinusi šį paralyžių, galėsiu kažką padaryti. Manau, teatras turi galimybę padėti žmogui patirti, atpažinti bejėgiškumo bei kitus jausmus ir juos suvaldyti esant kritinėms situacijoms.

 

Kaip atrodė Jūsų interaktyvaus spektaklio kūrimo procesas? Kaip iš Carol Pearson knygos išaugo spektaklis „X tavyje“?

 

Pearson rašė apie žmogaus archetipus – esminius žmogaus gyvenimo vaidmenis. Pasak jos, judėjimas iš vieno archetipo į kitą byloja apie  psichologinę sveikatą. Vis dėlto nemažai žmonių įstringa viename arba kitame vaidmenyje ir tai pradeda jiems trukdyti gyventi. Todėl Pearson siūlo visokias praktikas, kaip išjudinti tuos vaidmenis, kaip atrasti savyje naujų savybių.

 

Į repeticijas atėjau jau žinodama esmines spektaklio dalis. Pirmiausia turime padėti žiūrovams nustatyti savo archetipus, tada leisti jiems su jais susipažinti, paaiškinti, kokie tie archetipai yra, ir galiausiai sukurti galimybę pabandyti pasikeisti per istoriją, su kuria jie turi emocinį ryšį. Todėl iš pradžių žiūrovai atlieka du testus, kad nustatytume jų archetipą: pirmame jie pasirenka atsakymus į užduodamus psichologinius klausimus, antrame atlieka veiksmines užduotis ir stebi savo reakcijas. Paskui eina susipažinti su savo archetipais: susitinka su aktoriais, kurie pasakoja savo istorijas, atskleidžiančias tuos archetipus. Tik paskutinė dalis yra tas asmeninis spektaklis, parengtas kiekvienam asmeniškai. Planetariumo Žvaigždžių salėje žiūrovai klausosi klasikinio etiudo struktūros pasakojimo – archetipo sapno, jame, skambant gyvai gongų muzikai, jie susiduria su savo didžiausia baime, istorija, su kuria turi emocinį ryšį.

 

Išstudijavusi archetipus jau nujaučiau, kokiems aktoriams būdingas vienas ar kitas dominuojantis archetipas. Tačiau iš pradžių dar paprašiau jų atlikti tai parodančius testus. Paskui su aktoriais analizavome archetipus, gilinomės, kokios charakterio savybės, elgesys jiems būdingi. Man patiko, kad Pearson knygoje kiekvienas archetipas turi dramaturginį pagrindą – jų istorijas autorė atskleidė per pasakas. Dalis jų amerikietiškos, mums nežinomos. Tačiau suradau mums artimus atitikmenis. Tarkime, Nekaltojo archetipui būdinga nusimesti atsakomybę ir laukti, kol kiti išgelbės, išspręs problemą ir užtikrins geresnį rytojų. Pavyzdžiui, Pelenė kenčia siaubingą pamotės elgesį ir laukia, kol ją išgelbės princas. Pati ji nesiima veiksmų, kad pakeistų savo padėtį.

 

Vėliau aiškinomės, kaip aktorių asmenines istorijas ar biografijos vingius pateikti kaip tam tikro archetipo istoriją. Visos jų pasakojamos istorijos paremtos asmenine patirtimi, tik vienų aktorių jos visiškai autentiškos, kitų – šiek tiek pakeistos ar papildytos. Kiekviena istorija turi atskleisti pagrindines archetipo vystymosi stadijas – užuomazgą, brandą ir, kaip aš vadinu, puvimo stadiją. Aktorių paprašiau pažvelgti į save kaip į personažus. Tam jie turėjo pagalvoti, kaip kiekvienas mato save, kaip jį / ją vertina aplinkiniai, ko jis / ji bijo ir nekenčia bei ką savyje turėtų atrasti. Tarkim, jeigu manau, kad esu drąsi, aplinkiniai mano, kad esu pasikėlusi, jeigu negaliu pakęsti kitų aklo užsispyrimo – turiu atrasti savyje, kad pati esu užsispyrusi. Taip pat su aktoriais įsivaizdavome situacijas, kuriose jų archetipai jaučiasi gerai, o kuriose – nejaukiai. Žaidėme žaidimus – vieni kitiems kūrėme įvairias užduotis-provokacijas ir analizavome, kaip kuris jaučiasi. Iš to gimė veiksminės užduotys žiūrovams.

 

Su kokiais iššūkiais susidūrėte kaip režisierė, kurdama interaktyvius spektaklius?

 

Turbūt pagrindinis iššūkis tas, kad interaktyvus spektaklis – nevaldomas procesas. Vykstant spektakliui viską valdo ne režisierius, bet aktoriai, bendraudami su žiūrovais, koordinuodami jų veiksmus. Todėl turi pasirinkti aktorius, kuriais tikrai pasitiki, kurie moka improvizuoti ir nebijo bendrauti su žiūrovais.

 

Režisierius gali turėti vienokių sumanymų, tačiau žiūrovas interaktyviame teatre gali pasiūlyti visiškai ką kita. Todėl kurdami „X tavyje“ esame aptarę kai kurias „kas būtų, jeigu būtų“ situacijas. Apgalvojome, kas ir kaip turėtų reaguoti, jeigu koks nors žiūrovas spektaklio viduryje garsiai pasakytų, kad visa tai yra nesąmonė. Aptarėme, ką turėtume daryti, jeigu kai kurie žiūrovai nenorėtų ar drovėtųsi įsitraukti į veiksmines užduotis. Kalbėjomės ir apie tai, kaip glaustai ir aiškiai žiūrovams pateikti instrukcijas, kad visi iš karto suprastų, ką turi daryti, ir t.t. Kitaip tariant, kalbėjomės apie masės koordinavimo mechanizmus, būdus išlaikyti žiūrovus kartu, kad jie neišsibarstytų ir kad nuolat būtų judama į priekį.

 

Dėkoju už pokalbį.

Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė. D. Matvejevo nuotr.
Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė. D. Matvejevo nuotr.