Dar taip neseniai (Fausto 60-mečio proga), rašiau „atsiminimą“, kaip mes abu (mums įmanomu būdu) atsidūrėme nematomoje mėnulio pusėje. Ten nesimatė nieko. Nei parduotuvių, nei troleibusų, nei gazuoto vandens aparatų, nei mūsų pačių. Neapsakomo troškulio genami vėl mums paslaptingu būdu grįžome į žemę. Čia sočiai atsigėrėm. Pasėdėjom. Tada Faustas „atsivertė“ pianiną, atsivertė mylimo poeto Jono Strielkūno ketureilį:
Mano mažas brolau,
Aš žinau ko tyli.
Baisiai aukštas dangus,
Baisiai žemė gili.
Tada dainavom, juokavom, linksminomės: žemė-dangus, dangus-žemė...
Laidotuvių dieną prie kapo duobės matėme tą atsivėrusią žemę, girdėjome tą dangų kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo natą...
Iš draugiško liūdnumo ir gailestingumo prisiminiau Fausto bendravardės šv. Faustinos iš Švento Rašto persakytus žodžius: „Žemė ir dangus gali pasikeisti, bet Dievo gailestingumas amžinas“...