Kitokia Vilniaus topografija

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus tęsia parodų ciklą, suteikiantį galimybę geriau pažinti ar iš naujo atrasti Vilnių. Meno kūriniais sukonstruojamas miesto, o kartu ir valstybės, istorijos konspektas, priartinantis praeitį prie dabarties ir leidžiantis į puikiai pažįstamą kasdieninę sostinės aplinką pažvelgti kitu kampu, suprasti vietą, kurioje gyvename. Šį kartą Vilniaus paveikslų galerijoje ir Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“.

Miesto sakralumas – daugiasluoksnė tema, viena vertus, tai žvilgsnis į religinės paskirties architektūros ir dailės kūrinių ikonografiją, kita vertus, tai ir žmogaus santykis su pamaldumu, išreikštas per materialius objektus. Parodoje paliečiami abu šie aspektai, kartais ir kiek netikėtai. Ekspozicijų salėse paprastai esame įpratę matyti sterilius, tinkamai pagerbtus religinės dailės paveikslus, prie kurių dažniausiai ilgiau užtrunkama tik dėl kiek neįprastos ikonografijos, puikaus ar, priešingai, menko meistriškumo. O parodoje eksponuojami išsaugoti Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslai netikėtumų ieškantį žiūrovą ilgėliau sustabdo dėl kitų priežasčių ir net gali kiek šokiruoti. Sovietmečiu naikinant katalikiškąją miesto tapatybę, 1963 m. susprogdinus didžiąją dalį Kalvarijų koplyčių, jose buvę paveikslai buvo laikomi dingusiais, o šiandien į juos galima žiūrėti kaip į istorijos šaltinius. Tai dokumentai, rodantys okupacinės valdžios siekį keisti šalies tapatybę, o kartu ir savotiški vulgarūs grafičiai, kulkų žymėmis, peiliu supjaustytais Kristaus atvaizdais ir išraižytais keiksmažodžiais bandantys panaikinti pagarbą materialiam pamaldumo objektui.

Apibendrinti Vilniaus santykį su religija – gana sudėtinga užduotis, tai daugelio konfesijų miestas, erdvė, kuri neįsivaizduojama be gausios sakralinės architektūros. Parodoje pasakojama apie katalikiškąjį paveldą ir tai daroma kiek netikėtu kampu. Nekalbama apie vyskupo sostą – Katedrą – ar didžiąsias didikų fundacijas barokiniame Antakalnyje. Vilnius pristatomas kaip senas tradicijas turintis piligrimystės centras, o senamiestis šiame kontekste savo svarba dalinasi su gerokai nuo jo nutolusia lokacija – Verkiais. Į miesto žemėlapį žvelgiant per sakralumo prizmę, šiandien kiek neįprastai skambantys miesto dalių pavadinimai – Jeruzalė, Kalvarijų gatvė – įgauna gilesnę prasmę.

Paroda pasakoja apie ilgąją piligrimų trasą, prasidedančią Aušros vartais, keliaujančią pro Kristaus laiptų koplyčią prie Bernardinų bažnyčios, Kalvarijų kelio pradžią žyminčią sovietmečiu nugriautą Kristaus, nešančio kryžių, koplyčią Šnipiškėse ir pasibaigiančią Verkiuose. Eksponuojami kūriniai ir videovizualizacijos atspindi ne vieną šimtmetį gyvą su šiais objektais susijusį tikinčiųjų pamaldumą. Parodos kuratorių pasirinkti darbai pristato ir gerai žinomą ikonografiją, pavyzdžiui, Aušros Vartų Švč. Mergelės litografijas iš J.K. Vilčinskio (1806–1885) „Vilniaus albumo“, ir mažiau pažįstamus darbus, atsinešančius asmenines istorijas, pavyzdžiui, Petro Sergijevičiaus (1900–1984) tapytą Kalvarijose besimeldžiančio savo kaimyno Tado Marinovskio portretą. Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojami kūriniai leidžia prisiliesti ne tik prie kūrinių ikonografijos, bet ir prie objektų, į kuriuos tiesiogiai buvo nukreiptas tikinčiųjų pamaldumas. Šiuo aspektu, vienos iš parodos kuratorių Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės žodžiais tariant, „menas – tai sumaterialėjusios maldos“.

Iš pirmo žvilgsnio piligrimų kelias – tai tarsi siauras miesto religinio gyvenimo aspektas, tačiau, žvelgiant giliau, jis puikiai atspindi miesto istorijos kaitą, ir ne tik pamaldumo prasme. Verkių Kalvarijos, įsteigtos 1664 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro (apie 1622–1665) iniciatyva, buvo ne tik religinės paskirties objektas, pasakojantis Išganymo istoriją, bet ir paminklas nuo Maskvos karinių dalinių 1662 m. išsivadavusiam Vilniui, priminimas, kad su Dievo pagalba miestas vėl teisėtų savininkų rankose, vėl auga ir klesti.

Žvelgiant iš proziškesnės pusės, Verkių Kalvarijos – tai ir įrodymas, kad Vilnius yra lotyniškosios kultūros miestas, neatsilikęs nuo Vakarų Europos madų. Kalvarijos, atkartojančios Kristaus kančios kelią Jeruzalėje nuo Poncijaus Piloto namų iki Golgotos kalno, XVII–XVIII a. populiarėjant piligrimystės kelionėms, buvo kuriamos visoje Europoje. Visgi Vilniaus atvejis ir šiame kontekste išskirtinis dėl gamtos ir architektūros dermės. Simbolinėje Jeruzalės kopijoje buvo išbarstyta ir iš šventosios vietos atgabenta žemė, taip tarsi priartinusi kraštovaizdį ir jame esančius objektus prie stebuklingų garbinamų sakralaus meno kūrinių.

Apie gyvą vilniečių pamaldumą pasakoja ir eksponuojami medalikėliai su Aušros Vartų Švč. Mergelės ir Šnipiškių Jėzaus atvaizdais, rasti kartu su 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikais, o sovietinę agresiją ir bandymą pakeisti miesto bei šalies tapatybę primena susprogdintos koplyčios, suniokoti jose buvę dailės kūriniai. Vilniaus Kalvarijų atstatymas jau nepriklausomybės metais tarsi simboliškai vėl grąžino miestą jo šeimininkams.

Paroda yra gera proga kitaip pažiūrėti į, atrodo, jau gerai pažįstamą Vilniaus žemėlapį, užduoti sau klausimus ir dar kartą susipažinti su savo aplinka.

Paroda veikia iki 2021 m. liepos 4 d.