Pirmyn į laukinius 90-inius!

Paauglystė yra keistas laikas. Pasaulis kaip niekad jautrus, norisi visko, visaip ir visada, o pinigų neturi. Norisi to naujo stiliovo švarko, norisi, kad vaikinas iš paralelinės klasės pagaliau atkreiptų į tave dėmesį, norisi, kad tėvai juodai neužknistų, norisi savos chebros, gero vakarėlio ir bent stipraus septyneto iš matkės kontrolinio. Galiausiai norisi suvokti, kas pats iš tiesų esi ir kur tavo vieta šiame pasaulyje. Taip buvo daugybei kartų, taip buvo ir rašytojo Rimanto Kmitos 90-iniais, kuriuos scenoje savo debiutiniu režisūriniu darbu atgaivino kino režisierė Eglė Vertelytė.

„Šok, Edita, šok“ žvelgia į epizodinės „Pietinia kronikas“ veikėjos (su kuria filme kartą bando permiegoti, o po to pamiršta regbininkas Rimantas) Editos (Vaidilė Juozaitytė) kasdienybę. Mergina dirba videonuomos punkte, gyvena filmų siužetais ir pati nori patirti savo gyvenimą tokį, kokį mato kine, – svarbiausia, su stipria ir žavia meilės linija. Norai netrunka išsipildyti, kai vietiniuose šokiuose ji pašoka su vaikinu Raimiu (Tautvydas Galkauskas). To ir užtenka romantinei (tragi)komedijai – kaip jaunystėje ir būdinga, mergina iš pusės žvilgsnio pagal Raimio paveikslą susikuria didžiąją meilę, rimtus santykius ir vestuvių pažadą.

Ko gero, patraukliausias „Šok, Edita, šok“ aspektas yra tas, kad veiksmas vyksta 10-ajame dešimtmetyje. Tuo režisierė naudojasi maksimaliai: visas spektaklis – nuo seno „Tauro“ televizoriaus pavidalo projektoriaus ir videonuomos punktą vaizduojančios scenografijos (scenografė Grėtė Rimgailė Kiliulytė-Vaitmonė) iki neoninėmis vėjastriukėmis ir džinsiniais amerikietiškais aukštakulniais nuspalvintų svajonių (kostiumų dailininkė Agnė Biskytė) – alsuoja 90-inių dvasia. Kūrybinė komanda iš Kmitos romano išsunkė visą įmanomą nostalgiją – čia mosuojama kino juostomis, grojami tų laikų hitai, skamba žymiausių 10-ojo dešimtmečio filmų pavadinimai, o kur dar mėgėjiškas rusiškas jų įgarsinimas. Šioje aplinkoje smagu būti lygiai tiek pat, kiek, ko gero, smagu ją buvo kurti kūrybinei komandai. Kartu laikmetis aprėpia ir universaliai plačią auditoriją: jis gali būti patrauklus tiek vyresniems žiūrovams, norintiems prisiminti tuos neįprastus laikus, tiek – ir ypač – keturiasdešimtmečiams, kuriems 10-asis dešimtmetis buvo jų pačių paauglystės laikotarpis, tiek, galiausiai, jaunajai kartai, kuriai jis patrauklus kaip madingas ir egzotiškas vintažas.

Ypač spektaklyje žavi jautriai ir taikliai pagauta paauglystės simpatijų specifika – mažų dalykų sureikšminimas, iš vieno žodžio išskaitomos būsimos vestuvės, nuolatinės svajos apie savo tobuląjį „riterį“, kuris, juokinga, net ir fantazijose mums pasirodo kaip gan sustabarėjęs, paprastas bachūras. Scenoje ši dinamika dar labiau užaštrinama: Edita istoriją pasakoja iš policijos komisariato, mat įsišėlus fantazijai sumušė tikrąją Raimio merginą, o ir siužete besiklostantys nuotykiai labiau verti filmo negu gyvenimo siužeto – Edita netgi sugeba įsilaužti į Raimio namus ir pasisavinti jo nuotrauką, kurią, nuplėšusi merginą, visur nešiojasi.

Vis dėlto „Šok, Edita, šok“ toli gražu nėra trileris apie meilės apsėstą merginą – kūrėjai kviečia pusantros valandos pasidžiaugti lengva ir neįpareigojančia, vietomis gana absurdiškos nostalgijos persunkta komedija. Ir komediją kurti jiems sekasi puikiai: Vaidilė Juozaitytė natūraliai charizmatiška ir puikiai humorą perteikianti aktorė – iš jos sąmojo nuoširdžiai norisi juoktis. Ne ką mažiau juokingas ir dažniausiai „Tauro“ ekrane pasirodantis Tautvydas Galkauskas, kaip ir pridera fantazijai, vaizduojantis kietus blogiukus, pašėlusius dendžius, o galiausiai netgi blizgančiu kostiumu apsitaisiusius gražuolius.

Rimanto Kmitos romanas ir Eglės Vertelytės režisūrinis braižas šiame spektaklyje puikiai atitinka vienas kitą – Vertelytė turi gerą sauso humoro jausmą, kuris atsiskleidžia kartais kone komediškai absurdiškose Kmitos aprašytose jaunystės patirtyse. Tokių pavyzdžių gausu ir režisierės filmuose „Stebuklas“ (kuriame, beje, taip pat pasakojama apie 10-ąjį dešimtmetį) bei „Gardutė“. „Šok, Edita, šok“ – šauni vakaro komedija, persmelkta nostalgijos ir juokingo jaunatvinio nejaukumo, tinkanti tiek jaunam, tiek vyresnio amžiaus žiūrovui.