Autorius: Ugnė Kačkauskaitė
Ugnė Kačkauskaitė
Garsų drama pagal Kirsten Dehlholm - „Brolių Liūtaširdžių“ istorija tamsoje
Pirmą gruodžio savaitę Jaunimo teatre repeticijas pradėjo danų režisierė, vaizdo menininkė, grupės „Hotel Pro Forma“ lyderė ir įkūrėja Kirsten Dehlholm. Mūsų šalies publikai menininkė jau žinoma spektakliu „Kosmosas +“, kuris Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo pastatytas 2014 metais. Tais pačiais metais režisierė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią spektaklį vaikams ir jaunimui.
Spektaklius, operas, tarpdisciplininius projektus ir performansus įvairiose pasaulio šalyse kurianti menininkė šį kartą ėmėsi statyti spektaklio šeimai „Broliai Liūtaširdžiai“ (pagal to paties pavadinimo švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą). Režisierė darbą pavadino vizualine garsų drama, nes „Brolių Liūtaširdžių“ istorija bus pasakojama garsais, vaizdais ir balsais, pasitelkiant įvairias technologijas.
Pokalbis su Kirsten Dehlholm.
Ugnė Kačkauskaitė
Aktorė Aldona Bendoriūtė. Ieškoti vaidmens atviromis akimis
Praeitą savaitę į Jaunimo teatro didžiąją salę persikėlė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticijos. Beveik tris mėnesius „Meno forto“ salėje spektaklį kūrusio režisieriaus darbai jau eina į pabaigą. „Cinko“ premjera – lapkričio 29 ir 30 dienomis. Šį kartą Nekrošiaus pasirinkta medžiaga yra dvi dokumentinės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygos „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“. Jose pasakojamos skaudžios žmonių patirtys Afganistano kare ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo. Tragiškas istorijas režisierius nusprendė papasakoti į sceną įvesdamas pačios rašytojos personažą. Kalbame su šį vaidmenį spektaklyje kuriančia aktore Aldona Bendoriūte.
Dirbti su Eimuntu Nekrošiumi sugrįžtate po trylikos metų pertraukos. Esate vaidinusi dviejuose jo spektakliuose: „Trys seserys“ ir „Giesmių giesmė“. Kaip atrodo darbas su režisieriumi po tiek metų? Kas pakito?
Nežinau, ar kas nors pakito. Skirtumas tikriausiai tik tas, kad man nebe dvidešimt penkeri, o keturiasdešimt penkeri. O tai režisieriui reikėjo priminti ne kartą, nes reikalauja iš manęs tiek, tarsi aš būčiau dvidešimt penkerių. Kai ką atlikti man tikrai yra per sunku. Bet jis manimi labai pasitiki, o jo nuvilti nenoriu.
