Šokis
Norime būti patys geriausi, profesionaliausi, įsimintiniausi, išmintingiausi – visokie „-iausi“, ir nieko su tuo padaryti negalime. Na, gal šiek tiek apraminti šį troškimą įmanoma užsidedant atitinkamas socialiai priimtinas kaukes, tačiau konkurencingumas įrašytas į mūsų žmogiškąjį DNR. Ir kai funkcionuojame savo primityviame lygmenyje, tas noras atsiskleidžia aiškiausiai.
Nepriklausomos šokio organizacijos „Be kompanijos“ prodiusuotame šiuolaikinio šokio spektaklyje „Match 3“ (choreografė ir idėjos autorė Vilma Pitrinaitė, 2023) apie norą konkuruoti pasakojama su lengvu humoru ir itin iškalbingu judesiu. Baltomis dekoracijomis, kuriose atsispindi įvairiausi vaizdiniai – nuo gamtos iki grafinių tinklų (projekcijų autorius Kristijonas Dirsė), ir grybais (į juos galiausiai viskas veda) apstatytoje scenoje (scenografijos ir kostiumų autorė Rūta Kyguolytė) žiūrovus pasitinka trys baltais klostuotais marškiniais apsirengusios šokėjos – Agnietė Lisičkinaitė, Sigita Juraškaitė ir Oksana Griaznova. Kiekviena jų pasiruošusi įrodyti esanti geriausia (kaip sufleruoja projektuojamas užrašas „who’s the best dancer?“).
Iš trijų dalių sudėliotame judesio pasakojime kūrėjos žiūrovus įtraukia į gana platų temų diapazoną – nuo primityvaus noro konkuruoti iki dirbtinio intelekto įtakos žmogiškumui bei galiausiai... grybų. Tarsi jie taptų atsakymu, apimančiu ir kūrybiškumą į citadelę uždarančią technologijų įtaką (nes kaip kūrybiškumui klestėti, jei vis sprendimų, o ne šaltinių žmogus ieško klausdamas dirbtinio intelekto ir dažnai aklai juo pasitikėdamas), ir žmogiškąjį pradą, reikalingą sąmonei atverti ir kūrybiškumui į laisvę išleisti. Juk galima konkuruoti ne tik pagal principą „drąsūs, stiprūs, vikrūs“, bet ir idėjomis. Vis dėlto sportas dėl savo aiškios sistemos ir visuotinai suprantamų rodiklių išliks tuo etaloniniu konkurencingumo pagrindu – lengviau objektyviai pamatuoti, kas greičiau nubėgo maratoną nei nuspręsti, kieno idėja buvo įdomesnė.
Spektaklyje sporto ir ištvermės tema nėra tiesiogiai išreikšta, tačiau stebint, kaip intensyviai visos trys šokėjos dalyvauja tarpusavio lenktynėse, tokios sąsajos kyla. Skambant energingai elektroninei muzikai (kompozitorius Dominykas Digimas), šokėjos beveik be atokvėpio palaiko aktyvų tempą, siekia atlikti judesius kuo taisyklingiau ir greičiau, lipa viena per kitą, stengdamosi užbėgti viena kitai už akių, kad gautų kelias asmenines šlovės akimirkas. O ta šlovė ateina su kritimais, neatitikimais ir lengvu nerangumu (tik šokio spektaklyje įmanoma išvysti plastiškas ir suplanuotas nerangumo apraiškas) – kaip sakoma, neskubėk ir būsi pirmas.
Iš įnirtingos šokėjų konkurencinės kovos dėliodama spektaklio choreografiją Pitrinaitė siekia priartėti ir prie individualumo temos. Plėtodamos tą pačią rutininę judesių kartotę šokėjos, užuot tapusios vieniu, atskleidžia save: Lisičkinaitė pasižymi energingumu, Juraškaitė – melancholiškumu (per visą spektaklį ji stengiasi išlaikyti nuliūdusį veidą), o Griaznova trijulei suteikia pozityvumo. Tik prasidėjus žodinei spektaklio daliai jos ima veikti kaip vienas – vienu žodžiu atsakinėja į žiūrovų klausimus ir tarsi dirbtinio intelekto valdoma kalbinė sistema po skiemenį dėlioja pagal skambesį artimus žodžius. Visi mes individai, bet kartu ir bendruomenė. Ir turim ribotą savo galvos kompiuterių talpą.
Spektakliu „Match 3“ Pitrinaitė kviečia žiūrovą ne tik pažvelgti į savo ribotumą, bet ir pastebėti individualumą. Neįdomu ir net galiausiai neproduktyvu būtų gyventi visuomenėje, sudarytoje iš į kompiuterius panašių ir tekstiniais algoritmais kalbančių individų. Reikia susidūrimų su kitais ir santykių, atskleidžiančių tas detales ir netobulumus, kurie mus skiria ir leidžia išvengti užsidarymo technologiniame proto kalėjime.
