Išmokę švęsti

Teatras – tai... Įrašykite savo norimą variantą ir, tikėtina, beveik pataikysite į 2026 m. „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijoje skambėjusių frazių popuri. Nė viena ceremonija neapsieina be klišinių, paaiškinamųjų teiginių – taip jau nutinka, kai ieškoma kompromiso tarp tų, kuriems tie apdovanojimai skirti, ir tų, kurie įsijungs transliaciją ir nebūtinai bus iš teatro pasaulio. Nors maža tikimybė, kad apdovanojimus žiūrės koks netyčinis užklydėlis, nesigaudantis, kas gi tas teatras ir kokia ta dramaturgo, lėlininko, šviesų dailininko ar pan. funkcija. Vis dėlto svarbi ne tik pati klišė, bet ir kaip ji pasakyta.

Valstybiniame jaunimo teatre vykusios „Auksinių kryžių“ teikimo ceremonijos tempas ir dinamika buvo tokie, kad tie teiginiai beveik ir netrukdė – tiesiog nebuvo kada ilgėliau pabūti tarp skambančių tekstų. Ėmė ir pralėkė. Išlaikė šventės pojūtį, kurio dažnai pritrūkdavo ankstesnių metų ceremonijose, – kartais galvoje vis šmėsteli prieš keletą metų Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusi ceremonija su it komandos talismanais (mascotais) salėje ir scenoje pasirodančiais „Auksiniais scenos kryžiais“. Čia kai norisi nenuobodžiai, bet išeina, kaip jau išeina. Ir pačios ceremonijos dažnu atveju dvelkdavo ne tiek santūrumu ir išlaikyta elegancija, kiek melancholija ir gedulu – toks jau tas teatras, gimstąs iš kančios. Bet ar tikrai vien tik iš jos? Sakyčiau, pasenęs požiūris. Kaip ir tikėjimas, kad scena priklauso tik klasikai. Bet čia visada bus dvi stovyklos, paremtos pjedestalo egzistavimo principu.

Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją būtų galima pavadinti skoningu kompromisu – kažkuo tarp išlaikyto santūrumo ir gebėjimo neįklimpti į gryną patosą, gebant jame atrasti žiupsnius sveikos ironijos (šie turbūt geriausiai skleidėsi dalyje, kai renginį vedė aktoriai Matas Dirginčius ir Karolis Kasperavičius). Vis dėlto būta scenarijaus (dramaturgijos idėjos ir tekstų autorius Aurimas Kamantauskas) liapsusų, kuriems nepadėjo nei renginio ritmas, nei tempas, – čia jau turbūt, kaip yra vadinamosios dvi Lietuvos, susidarytų ir dvi teatro bendruomenės. Vieniems pajuokavimai, kad moterims svarbiausia būti jaunoms ir gerai atrodyti, būtų įprasti, o kitiems tokie juokai – aiškūs seni hierarchiniai naratyvai, kurie jau savo atgyvenę. Idėja kitiems metams – leisti scenarijų rašyti dramaturgei moteriai, kad būtų galima pajuokauti ir apie vyrus. Tik turbūt dramaturgei moteriai nelabai kiltų mintis per ceremoniją pažaisti seksizmo žaidimus. Nelabai gal kiltų ir mintis kaip vieną iš pereinamųjų epizodų pasirinkti šokio spektaklio ištrauką, kurioje moterys tiesiog šliaužia žeme, o vyrai neatsižavi savimi (čia neironizuoju – labai daug elementų, tokių kaip bicepsų demonstravimas, jų bučiavimas, sustojimas į skulptūriškas pozas). Puikus šokio teatro „Aura“ darbas (ir pati perėjimų idėja su trumpais šokio interliudais – tikrai veikianti ir suteikianti renginiui estetinio svorio), tik keistai suskambantis renginio režisieriaus Kamantausko sprendimas.

Norisi skirti atskirą pagiriamąjį žodį renginio scenografijai (scenografas Erminas Mikšys), leidusiai pademonstruoti Jaunimo teatro scenos technines galimybes (jei neklystu, šis teatras vienintelis bent jau Vilniuje turi besisukančią ratu scenos konstrukciją) ir įvairiafunkcę rampą, kuri puikiai tarnavo ir kaip metaforiškas objektas, kuriuo it Sizifas akmenį teatro trupė (kuri, beje, puikiai buvo viso renginio metu įveiklinta ir pats vedėjų keitimo sprendimas tikrai nemažai prisidėjo prie sklandžios ir neatsibostančios renginio tėkmės) galiausiai stūmė žodį „Kultūra“, ir kaip projekcijų rodymo vieta. Pati rampa iš tiesų pasirodė ir kaip duoklė Oskaro Koršunovo režisuotam spektakliui „Roberto Zucco“, kuris laikomas savotišku lietuviško teatro estetinio lūžio atskaitos tašku. Duoklių kitiems spektakliams / kūriniams būta ir daugiau – tarkim, besisukančios kėdės iš Jaunimo teatro repertuare esančių „Keliautojų“ (nors asmeniškai labiau pajutau aliuziją arba į Kamilės Gudmonaitės „Sapną“, arba į Eimunto Nekrošiaus spektaklių estetiką) ar nuoroda į Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ parvežusią „Saulę ir jūrą“, kai būrelis paplūdimio atributika apsitaisiusių aktorių scenoje nugula it pliaže. Atrodo, ant rampos ir jos prieigose pavyko nutupdyti nedidelį teatrinių patirčių ir vaizdinių koliažą.

Žinau, kad šitas tekstas pasirodys tada, kai kalbos apie „Auksinių scenos kryžių“ ceremoniją jau bus nutilusios, visi jau bus aptarę, kas apdovanojimą gauti buvo vertesnis, kas ką ne taip pasakė, kas galėjo būti geriau, ko galėjo nebūti (o nebūti galėjo pernelyg išreikštos Jaunimo teatro spektaklių reklamos, kiek iškritusios iš bendro teatro prisistatymo konteksto, kuriame vyravo supažindinimas su trupe ir Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku bei čia dirbusiais svarbiais menininkais).  Šventei skirta tik ta viena diena, po kurios jau kolektyviai kontempliuojame, kokia ji buvo ir ar iš viso buvo. Ir šiuo atveju norisi konstatuoti, kad buvo. Su itin prasmingai ir naujai suskambėjusiu „In memoriam“, kuriame tikrai buvo justi būtent įprasminimas ir atminimas, o ne tik graudulys. Su aiškiai išreikštomis aliuzijomis į visą teatro sezoną lydinčius kultūros protestus ir vis suskambančiais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“ motyvais.

„Auksiniu scenos kryžiumi“ už performatyvią paskaitą „tremolo“ apdovanotos Laura Kutkaitė ir Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė savo kalboje pabrėžė, kad „seksualiai labiausiai užveda kompetentingi politikai“. Tad lai būtent tokių politikų ir pačios politikos egzistavimo idėja ir užveda visą lauką nepaskęsti cinizme ir iš to kylančiame netikėjime pasauliu. Kad tai nebūtų paskutinis kartas, kai patys kultūros žmonės gali rinkti, kam atiteks kryžius. Kitu atveju tokie darbai kaip „tremolo“ tikrai liktų už borto, nes būtų nepatogūs tradicionalizmo nuostatų išpažinėjams, nes nevykdytų potencialios naujos kultūros programos nuostatos, skirtos šeimai populiarinti.