Laiko skeveldros

Taip atrodė kronika iki restauracijos

Mes - ne JAV ar Rusija, negalime pasigirti, kad archyvuose - tūkstančiai metrų senosios kino kronikos, todėl kiekvienas metras - atradimas. Dar didesnis - jeigu nežinomas. Kaip sakė vaizdo ir garso archyvo direktorius Darius Žižys, Rusijoje atsirado 1902 m. gruodžio mėn. Vilniuje nufilmuoti Aušros vartai. Kol kas tai seniausia Lietuvoje filmuota kronika, taigi ką tik atšventėme kino Lietuvoje šimtmetį. Tai datai galima priskirti ir ypatingą kino seansą sausakimšoje vaizdo ir garso archyvo salytėje kovo pradžioje, nes įvyko tikra sensacija: atsirado iki šiol nežinomų 1929-1939 m. kino kronikos epizodų (gal ir dokumentinių filmų fragmentų?). Archyvo darbuotojai sakė, kad viename iš jų turėtų skambėti: "Gerbiami ponai!", tačiau dėl techninių kliūčių to neišgirdome. Užtat iš Obelių istorijos muziejaus vedėjo Andriaus Dručkaus lūpų išklausėme detektyvo vertą istoriją.

Kronikos dėžutės į jo rankas po karo pateko Kaune, kur jis dirbo mokytoju, vadovavo kraštotyros būreliui, važinėjo po Lietuvą, fotografavo istorijos paminklus, rengė parodas. Po R. Kalantos susideginimo Kaunas buvo valomas nuo nacionalizmo. Užkliuvo ir A. Dručkaus veikla, teko palikti mokyklą. Laimė, niekas nežinojo apie Smetonos laikų filmus, paslėptus kartu su Dariaus ir Girėno karstais elektros skydinėje. Vėliau jis kroniką išsivežė į Obelius, kur prieš penkerius metus įkūrė istorijos muziejų. Jo sūnus Gintaras, Kauno apskrities archyvo viršininkas, kartą Vaizdo ir garso archyvo vadovybei prasitarė apie tėvo kiną.

Kaip atrodė restauruoti atvežtos juostos - matome iš fotografijų. Ir po kruopštaus darbo liko išblyškusių, nutrupėjusių kadrų, bet postmodernizmo laikais šitos laiko žaizdos kaip tik yra labai įdomios, galėtų sudaryti kokią nors atskirą ekspoziciją. Kronikoje - linksmi ir liūdni įvykiai: Šaulių sąjungos 20-metis 1939 m., Vytauto Didžiojo jubiliejinės iškilmės 1930 m., buvusio Šaulių sąjungos vado Vlado Putvinskio laidotuvės 1929 metais. Pastaroji kronika itin unikali, nes skirta vienam įvykiui, nemontuota, su visais atsitiktinumais, kurie šiandien kaip tik daug įdomesni už oficialią, tradicinę ceremoniją - nuo karsto išnešimo iš buto, eisenos Laisvės alėja iki Soboro, po to - į geležinkelio stotį, o iš ten - į Kelmę. Eisenos priekyje turi eiti šaulys - J. Tumas-Vaižgantas, bet norint jį surasti reikia didinamojo stiklo. Anuomet filmininkai dar neturėjo transfokatoriaus, todėl ir kalbančiuosius 1930 m. Žemės ūkio parodos atidaryme matome tik iš tolo, o sužinoti, kas yra kas, galime tik iš teksto. Tiesa, prezidentas su prezidentiene visada parodomi iš arčiau. Tekstas V. Putvinskio laidotuvėse - ypatingas, iškirptas iš laikraščių, todėl kronika paversta savotišku kino nekrologu.

Linksmosios šventės visada turi valstybinį ir tarptautinį aspektą: rodoma ne vien mūsų valdžia, bet ir svečiai iš užsienio. Kaip ilgai buvo išblukinta vaizdinė atmintis, kad Lietuva jau priklausė Europai! Pasiteisino ir tas kronikos "valdiškumas", bent jau istorijos užfiksavimo aspektu. Kažin ar reiktų burnoti, kad ir šiandien kronika fiksuoja Lietuvos valstybės žingsnius aukštesniu lygiu? Juk namams turime vadinamąjį "home video", tik ar kas domisi naminių vaizdo įrašų verte ir išsaugojimu? Juk ir palyginti gausūs Sąjūdžio laikų videofilmuotojai tebelaukia, kas jiems padės išgelbėti ir išsaugoti unikalius nutolstančios epochos kadrus.

Senoje kronikoje - dainų šventės, sporto varžybos. Žinoma, nėra tokių eksperimentų su futbolu ar šuoliais į aukštį kaip klasikiniame D. Vertovo filme "Žmogus su kino kamera". Iš jo galime atsekti, kaip kinas, o vėliau televizija studijavo geriausius matymo taškus, sulėtinimus ir stopkadravimą olimpiadoms. Lietuvos sporto istorijai svarbūs patys faktai: kas pirmasis pradėjo krepšinį ar futbolą, kaip atrodė tie pirmeiviai. Vytautas Gudelis "Sporto namų" 10-mečiui Vilniuje paruošė didelę sporto istorijos fotografijoje ekspoziciją. Čia irgi, kaip ir kronikoje, svarbiausia nustatyti, kada kas vyko ir kas yra kas. Kai kuriuos įsisenėjusius sporto istorijos teiginius fotografija netgi pakoregavo.

Unikalų uždavinį sau iškėlė scenaristas Jonas Martas ir režisierius Vaidotas Reivytis - atkurti prieškarinio žydiško Vilniaus vaizdus ("Jaunystės Vilnius"). Sunaudojo nemažai retų fotografijų (nors jų gal ir dar galima rasti prisiminus, kad Vilniaus žydų gyvenimą yra fotografavęs dailininkas ir fotografas M. Vorobeičikas, dabar gyvenantis Izraelyje), taip pat jau rodytos kronikos kadrų. Bet didžiausias atradimas - jidiš kalba ir ja kalbantys anų dienų liudininkai. Nepakartojamos jų pasakojimo detalės, kad ir apie mergaitę, kuri vienintelė iš visų gatvės žydų kasdien valgydavo duoną su sviestu, keldama kitų pavydą...

Tą ilgą dieną su laiko skeveldromis papildė režisieriaus A. Tarvydo žinia, kad seniausio Lietuvos kinematografininko S. Vainalavičiaus namų palėpėje atsirado fotojuostos ritinėliai, mat po karo jis kelerius metus vertėsi ir fotografo darbu. Kas žino, gal atrasime ką nors panašaus į P. Veličką ar jaunystės dienų A. Mockų? Ilgos kino reminiscencijų dienos sėkmei priskirčiau ir žinią, kad kovo pabaigoje Berlyne, forume "Langas į Rytus", bus rodomi lietuviški filmai, o tarp jų - ir sovietinių laikų mūsų kino mėgėjo avangardininko Artūro Baryso filmas "Suvokimas". Rudenį jo filmai buvo labai palankiai sutikti Londone, apie jį daug rašė vietinė spauda, o jis pats ten per 6 val. susuko vaidybinį filmą "Sapnuoju ir esu". O kas pas mus rimtai įvertino mėgėjiško kino indėlį į lietuvių kino raidą?

Skirmantas Valiulis