Pasaulio veidas

E. Wėlyvis. "Pasaulio veidas"

Klaipėdos menininkų namuose eksponuojamos dviejų Vilniaus dailės akademijos studentų Emilio Wėlyvio ir Dariaus Vaičekausko personalinės parodos. D. Vaičekauskas yra ne tik fotografijų ekspozicijos autorius, bet ir E. Wėlyvio parodos organizatorius.

E. Wėlyvis - jaunosios lietuvių menininkų kartos atstovas, jau po pirmosios personalinės tapybos parodos Vilniaus "Arkos" galerijoje užsirekomendavęs kaip vitališkos ir drastiškos ekspresionistinės tapybos tradicijų tęsėjas. Ir nors Klaipėdoje eksponuojami vos penki dailininko kūriniai, tačiau ir jie leidžia pajusti tapytojo pasaulėžiūrą ir savitą techninę išraišką.

E. Wėlyvio tapyboje matome žmogų, savo fiziniu pavidalu ir egzistencine dvasia grimztantį į beprasmybės, nuosmukio ir degradacijos liūną. Iš darbų tiesiai žiūrovui į veidą kosėja ir spjaudosi bjaurumo estetika, tačiau tokia vizualinė raiška nepretenduoja į priešmirtinių pasaulio konvulsijų statusą. Ne, greičiau ji išsilieja savižudžio pagalbos šauksmu. Jaunasis tapytojas nesistengia nieko pagražinti. Jis tapo pūliuojančią pasaulio žaizdą, tik skauduliai šiuo atveju - aliejiniai ir spalvoti. E. Wėlyvis - puikus koloristas, itin subtiliai jaučiantis spalvą: sodri, įvairiaspalvė paletė atskleidžia tapybinį pradą, o drastiškas potėpio rėžis tik dar labiau sustiprina ekspresiją.

Dviejuose parodoje eksponuojamuose autoportretuose tapytojas ieško išskirtinės fizionominės žaismės, netikėtų išraiškos efektų. Vartodamas tą pačią kompozicinę schemą en face laviruoja tarp atidžios savistabos ir švelnios savikritikos, leidžiančios eskizišką tapybos manierą. Kūriniuose "Sintetinė Olimpija" bei "Prigimčiai" E. Wėlyvis plėtoja moters temą, tačiau moteris čia nėra aukštinama, sudievinama ar pakeliama virš žemiškojo prado. Moteris bei jos kūniškumas kūriniuose "devalvuojami": ji vaizduojama buitinėje aplinkoje (pvz., sėdinti ant klozeto). Toks fizine ir dvasine prasme apnuogintas moters aktas E. Wėlyviui tėra priemonė perteikti apčiuopiamą formos tapybiškumą.

Parodą vainikuoja paveikslas "Pasaulio veidas", kuriame užkoduoti slapčiausi visų ekspozicijos kūrinių motyvai. Žvelgdamas į gigantišką drobę, nejučia esi įtraukiamas į sklidiną iškreiptų grimasų plokštumą, kurioje vyksta kontroversiškas fizionominis žaidimas, vedantis žiūrovą į psichodelinę erdvę, labirintą, iš kurio nėra išėjimo. Paveikslas pradeda žiūrovą valgyti ir ryti, laižyti savo glotniais liežuviais, seilėti ir iš jo tyčiotis. Pasaulio veidas nėra gražus. Jis - daugialypis, atskirais elementais besidauginantis gyvis. Nuo jo negali nusisukti, nes esi jo dalis...

E. Wėlyvio parodoje išnyksta atstumas tarp autoriaus, kūrinio ir žiūrovo. Paveikslų įtaiga yra tokia aštri, jog ribos išsitrina savaime, ir žiūrovas verčiamas atsiduoti egzistencializmu permirkusio tapybiško gyvenimo tėkmei.

Kitoje parodoje "Buitinis-socialinis reportažas" spalvų gaivastį keičia nespalvotos D. Vaičekausko fotografijos. Patekusios į rėmų ir stiklo gniaužtus, jos primena padrikas gyvenimo nuotrupas, sustingusias prisiminimų skeveldras, kurios it mozaika dėliojasi į niekam dar nepasakotą istoriją.

D. Vaičekausko fotografijose alsuoja kasdienis gyvenimas. Pasislėpęs pilkuose buities šešėliuose, jis kartais akinamai suboluoja savo tiesmuka esatimi arba skaudžiai suodinas it pavasarinės žemės prilindusios panagės šiūruoja asfaltuotomis gatvėmis. Tačiau čia nėra skausmo ar beviltiško klyksmo kaip E .Wėlyvio kūryboje.

D. Vaičekausko fotografijos persmelktos gyvenimo džiaugsmu. Nuogų moterų aktai, poilsio prie vandens bei studentiškų vakarėlių akimirkos, nuoširdžios karvių akys ar dūžtantys lietaus lašai - viskas skęsta keistoje nebūties nirvanoje. Supranti, jog gyveni tik kartą ir tas kartas labai jau trumpas. Būtent šis susitapatinimas su akimirka, su "čia ir dabar" tampa D. Vaičekauskui atspirties tašku pasirenkant kompozicinius fotografijų sprendimus, nuotaikos ekspresiją, erdvės ir plokštumos interakciją, šviesos ir šešėlių dermę. Todėl kiekviena nuotrauka tampa unikalia konkretaus momento vizija, tačiau kartu įsilieja į bendrą ekspozicijos kaleidoskopą, kintantį priklausomai nuo šalia esančių vaizdų intervencijos.

Pabaigai telieka pridurti, jog buitines-socialines scenas D. Vaičekauskas įvynioja į savitą, meniškai kokybišką popierių. Taigi reportažinės fotografijos ne tik įvaizdina istoriją, bet ir konstruoja skirtingas interpretacijų galimybes.