Naujų pažinčių vaisiai

Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, aktyviai tęsia 14-ąjį koncertų sezoną, kiekvieną mėnesį kurį nors penktadienį publiką kviesdamas susipažinti su vis kitu solistu ir vis kitu dirigentu. Instrumentinis koncertas ir simfoninis veikalas - toks modelis itin dažnas šio orkestro koncertuose. Jo laikytasi ir kovo 21 d., koncertuojant orkestro svečiams - smuikininkui Dmitrijui Sitkoveckiui ir dirigentui Arvo Volmeriui (Estija).

Pirmoje dalyje atliktas monumentalus D. Šostakovičiaus Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 a-moll, op. 77, priskirtinas prie tų šio žanro pavyzdžių, kurių meninio rezultato sėkmė gimsta iš lygiateisiško, darnaus visų jo atlikėjų - solisto, dirigento ir orkestro - sambūvio. Simfoniškai orkestro erdvė tik kartkartėmis tampa antraplane, lydinčiąja, visas Koncerto audinys pinamas iš jos ir soluojančio smuiko muzikinės tėkmės, kurios organiško vientisumo garantija - dirigento rankose. Jeigu prisiminsime D. Šostakovičių įkvėpusias inspiracijas - įspūdingą smuikininko D. Oistracho grojimą, - tai šio kūrinio smuiko partijoje, aišku, anaiptol nerasime efektingo virtuoziškumo, puošnaus koncertiškumo, kuris paprastai suteikia primarijaus pozicijas soluojančiam įprastų instrumentinių koncertų smuikininkui. D. Šostakovičiaus mąstysena formuluoja jau kitokias užduotis, kurių muzikinė medžiaga savo intelektualumu prilygsta kamerinio žanro specifikai.

Minėtą kūrinį koncerte interpretavo smuikininkas, o pastaruoju metu ir dirigentas D. Sitkoveckis, Maskvos konservatorijos ir Džuljardo mokyklos auklėtinis, savito "balso" atlikėjas. Jo interpretacinė samprata, kaip profesinės meistrystės ir emocijų, išminties ir intuicijos lydinys, D. Šostakovičiaus partitūroje stengėsi aprėpti kameriškumą ir monumentalumą, reikšdamasi tai subtilaus pašnekovo, tai toli matančio architekto konceptualumu. Šio koncerto anonsuose garsiai išreklamuotas Stradivarijaus smuikas D. Sitkoveckio rankose atsiskleidė kaip milžiniškų galimybių instrumentas, aprėpiantis įvairialypės retorikos, kantilenos, rečitacijų, štrichų įtaigą. Jo išlyginti registrai emociniam ir estetiniam tembro matmenims teikė įspūdingos įvairovės, o šioji savo ruožtu visą orkestrą įkvėpė gyvai, muzikaliai reaguoti. Ne tik orkestrą, bet ir pavienes jo grupes ar muzikantus (ypač grojančius mediniais pučiamaisiais), įsiklausiusius, perėmusius solisto intonacinį žodyną. Ne kartą Valstybinio simfoninio orkestro koncertuose skambėjęs D. Šostakovičiaus Koncertas smuikui Nr. 1, akivaizdu, vis nepraranda energijos išsiskleisti atnaujintu pavidalu. Tai, žinoma, greičiausiai nulėmė ir kūrinį rengiantys dirigentai, ir solistai, ir atviras bei kūrybingas pačių orkestro muzikantų susitelkimas.

Jau pirmosios koncerto dalies kokybė atvėrė ir valdingos dirigento A. Volmerio individualybės kūrybinį braižą. Neįprastai derėjo ir vienas kitą papildė kaitrus santūrumas, racionalizuotas artistiškumas ir vidinis temperamentas. Regis, ir G.T. Holsto 7 dalių siuitoje "Planetos" išgirdome stiprios, drąsiai dominuojančios dirigento valios apraiškas. Gerai surežisuota muzikinė drobė liejosi sklandžiai, logiškai, muzikaliai, o svarbiausia - itin kruopščiai buvo suderintas tembrinių masių santykis. Kartkartėmis iš tiršto faktūrinio audinio į pirmą planą išnyrantys pavienių instrumentinių grupių epizodai nestokojo iškalbingos raiškos, muzikinio vaizdingumo. Tai šiai gigantiškai partitūrai suteikė lankstaus reljefiškumo, spalvinės įvairovės bei įtaigaus pasakojimo dramaturgijos.

Paskutinėje kūrinio dalyje panaudotas tembrinis akcentas - moterų balsai. Šią partiją atliko choro "Brevis" (vadovas G. Venislovas) moterų grupė. Iš tiesų vykęs buvo sprendimas šiems balsams sklisti iš užkulisių, taip pabrėžiant ypatingą spalvinį vaidmenį - nežemišką, efemerišką, tolumoje sklindantį ir galiausiai visai išnykstantį skambėjimą.