Kasdien naujas žmogus

"Praradęs atmintį"

"Oskarai", be abejo, pakoregavo lietuvių žiūrovų norus, tačiau aklai pasiduoti jų vilionėms neverta. Pirmiausia todėl, kad tai vis dėlto grynai amerikietiškas šou, funkcionuojantis pagal visus žanro reikalavimus. "Šou turi tęstis", ir jis tęsiasi nepaisant nieko. Šou taip įsismelkęs į Amerikos kino akademijos narių sąmonę, kad "Čikagos" triumfas buvo tikrai neišvengiamas. Martino Scorsese "Niujorko gaujų" pralaimėjimas atrodo taip pat dėsningas. Tvirtinimas, kad dabartinės Amerikos spindesys ir turtai gimė iš kraujo, skurdo, neapykantos ir korupcijos, negali būti populiarus ar bent priimtinas.

Lietuvos ekranuose dar teberodomas Andrejaus Končialovskio filmas "Kvailių namai" ("Dom durakov", Rusija, 2002) taip pat pretendavo į "Oskarą". Galima suprasti, kodėl jis nepateko į paskutinį etapą. Nors filmas ir "politiškai korektiškas", jame pernelyg daug sąlygiškų vaizdų, kurie dažnai trikdo amerikiečių publiką ir asocijuojasi su rafinuotu europietišku kinu. Sąsajų su europietišku kinu filme rastume ir daugiau, pirmiausia tai rusiškos Dželsominos - kvailelės Žanos (Julija Vysockaja) - linija. Iš jaunos aktorės porų tiesiog sunkte sunkiasi noras būti geresnei už Giuliettą Masiną, kartais į tai žiūrėti net nesmagu. Aišku, kinematografinių asociacijų neapsunkintam žiūrovui tai visiškai nerūpi. Jį masina siužetas ir, sakyčiau, Andrejaus Končialovskio legenda, kurią meistriškai augina ir rusų žiniasklaida, ir jis pats, memuaruose aprašęs savo romanus su gražiausiomis kino moterimis.

Siužetas paimtas iš gyvenimo. Filmas nukelia į pirmąjį Rusijos ir Čečėnijos karą. Kažkur ties Ingušijos ir Čečėnijos siena yra įsikūrusi psichiatrinė ligoninė. Priartėjus karui, vyriausiasis gydytojas (Vladas Bagdonas) išvyksta ieškoti autobusų ligoniams evakuoti, o personalas išsilaksto. Ligoniai lieka vieni, netrukus pas juos įsikrausto čečėnų kovotojai. Jie elgiasi su ligoniais humaniškiau nei personalas.

Siužeto centre yra kvailelė Žana, kuri myli Brianą Adamsą. Garsusis dainininkas pasirodo jos svajonėse per visą filmą. Tai lyg materializuota kito - gražaus, turtingo, laimingo gyvenimo išraiška. Žaną supa, suprantama, įvairūs keistuoliai, pasiekę įvairias išprotėjimo stadijas. Vienus jų vaidina profesionalūs aktoriai, kitus - neįgalūs žmonės. Pastariesiems atiteko fono vaidmuo. Tačiau kadre akivaizdaus skirtumo tarp profesionalų aktorių ir autentiškų ligonių tai nepadeda nutrinti. Aktoriai vaidina pasimėgaudami, tiksliai, bet tai tik dar labiau sustiprina savotiško teatro kine įspūdį. Ypač tai pasakytina apie Viką suvaidinusią aktorę Mariną Policeimako, atėjusią iš legendomis apipinto Tagankos teatro. Deja, man tas personažas pirmiausia buvo garsios rusų disidentės Valerijos Novodvorskajos parodija, nelabai besiderinanti su Končialovskio filme deklaruojama visuotine tolerancija.

Pernelyg dirbtinė ir dekoratyvi pasirodė ir kito paciento, save laikančio Dievu (Anatolijus Adoskinas), linija. Į finalinį obuolį, kuris, pasak šio personažo, yra pasaulis, žiūrėti net nesinori, nes labiau nudėvėtą simbolį kine vargu ar surasi.

Apskritai visas filmas panašus į persirengėlių spektaklį, vykstantį kvailių namuose. Jo sąsąjos su karu, liga ar kitokiais tikrovės atributais atrodo melagingos. Tai dar labiau paryškina keli epizodai, padvelkiantys karo tikrove ir tarsi sugriaunantys sąlygišką filmo pasakojimą. Tai epizodas su rusų kareiviais, kurie atveža parduoti čečėno kovotojo lavoną. Netikėtai paaiškėja, kad abu antagonistai kartu kariavo Afganistane. Taip be žodžių pasakoma tiesa apie karą, kurį Rusija kariauja prieš savo piliečius. Kitas epizodas susijęs su filmo pabaigoje ligoninę šturmuojančiu isterišku karininku, kurį tiksliai suvaidino Jevgenijus Mironovas. Baimė, nuovargis, išsekimas yra šio žmogaus esmė. Čia karas atspindimas bene tiksliausiai ir iškalbingiausiai. "Kvailių namai", regis, tik dar labiau patvirtina dažnai skambantį teiginį, kad sąlygiškasis, metaforomis ir simboliais operuojantis kinas pakankamai išsisėmė, atrodo senamadiškai ir nebegali veikti žiūrovo vaizduotės. Juolab kalbėti apie vis dar tebevykstantį karą, kurio vaizdai kasdien šmėkščioja televizorių ekranuose, sąlygiškai ir net poetiškai, man regis, reiškia tik norą išstumti tą karą iš sąmonės, paversti jį simbolišku reginiu, vykstančiu kvailių namuose.

Praradęs atmintį herojus - dažnas kino personažas nuo pat kino pradžios. Tačiau jaunas prancūzų kino režisierius Jeanas-Pierre`as Limosinas filme "Praradęs atmintį" ("Novo", Prancūzija, Ispanija, 2002) pasirinko iki šiol neišeksploatuotą šios temos aspektą. Atminties praradimas čia siejamas su kasdien atrandamu seksualumu. Originalus filmo pavadinimas, beje, akcentuoja naujumą, naują žmogų - be prisiminimų, be prieraišumo, be praeities. Kasdien gimstantį žmogų, kuris, ko gero, asocijuojasi su vis labiau įsitvirtinačiu teiginiu, esą, reikia gyventi tik šia diena ir nepriklausyti nuo praeities.

Filmo herojus Gremas (Eduardo Noriega) yra ispanas. Po nelaimingo atsitikimo jis prarado atmintį ir dirba kopijuotoju vienoje bendrovėje, kurios vadovė, iš pirmo žvilgsnio sausa moteris, mielai išnaudoja seksualinius herojaus sugebėjimus. Tačiau kai Gremu susidomi jauna ir graži bendradarbė (oficialusis "Chanel" namų veidas Anna Mouglalis), situacija pradeda keistis. Seksualinis jų ryšys turi šansą tapti meile, tačiau tam reikia ne tik kūno, bet ir... bendrų prisiminimų, bendros praeities. Taip, tarytum visiškai atsitiktinai, bet iš tikrųjų subtiliai ir apgalvotai, filmo kūrėjai išveda originalią meilės formulę.

Jei vertintume filmą remdamiesi troleibusų stotelėse iškabintu plakatu, be abejo, kiltų asociacijų su pornografija. Tačiau iš tikrųjų "Praradęs atmintį" niekad neperžengia ribos, nors filme dominuoja seksas, o ne atmintis. (Beje, internete radau informaciją, kad Prancūzijoje filmas skirtas visiems žiūrovams, nėra jokių amžiaus apribojimų.) Be abejo, režisierius mėgaujasi savo herojų kūnų grožiu ir nuolat akcentuoja (planais, rakursais, filmavimu iš labai arti) kūną, kūnišką kontaktą. Tačiau iš tikrųjų jis tarsi stengiasi įminti žmogaus kūne slypinčią paslaptį. Todėl paslapties atmosfera gaubia filmą nuo pat pirmų minučių. "Praradęs atmintį" gal ir nėra labai meistriškas ar kino istorijoje pėdsaką paliksiantis filmas, bet jis paperka savo originaliu požiūriu ir kūno poezija.