Dailė

Teptuku ir plunksna

Augustino Savicko tapybos paroda ir knygos "Žalia tyla" pristatymas Vilniaus rotušėje

Kristina Stančienė

iliustracija
Augustinas Savickas. "Po taikos dangumi". Iš diptiko "Motina ir žemė II". 1967 m.

Kovo 18 d. Vilniaus rotušėje atidaryta lietuvių tapybos metro Augustino Savicko tapybos paroda. Kartu įvyko ir kiek anksčiau pasirodžiusios tapytojo memuarų knygos "Žalia tyla" pristatymas. Tradiciškai taiklus ir sąmojingas Alfonsas Andriuškevičius, pareiškęs pagarbą A. Savicko asmenybei ir kūrybai, dar keletu štrichų papildė spalvingą ir prieštaringą dailininko portretą. Apie knygos gimimą, bendravimą su autoriumi kalbėjo leidyklos "Tyto alba" vadovė Lolita Varanavičienė, leidinio sudarytoja Laima Kanopkienė. Nepaisant garbaus amžiaus, tapytojas atrodė energingas, nešykštėjo ironiškų replikų. Turbūt todėl oficialumu dvelkiantis garsaus menininko pagerbimas presitižinėje kultūros renginių erdvėje virto linksmais pašmaikštavimais - apie gyvenimą, kūrybą ir talentą, pedagoginę veiklą, linksmas užstales ir sunkias pagirias.

Savicko kūrybos paroda Vilniaus rotušėje sudaryta iš pastaraisiais dešimtmečiais sukurtų darbų. Ekspozicijoje dominuoja paties tapytojo mėgstamiausios didelių formatų drobės, jo kūrybai būdingos kolorito, nuotaikos, motyvų variacijos. Tai tas pats pažįstamas ir kartu ypatingas, "savickiškas" pasaulio matymas: išraiškingi, ekspresyvūs pavidalai, iškilmingas, patetiškas mažoriškas ir mąslus minoriškas kolorito skambesys. Tas pats, tačiau ne mažiau paveikus A. Savicko tapybos mikrokosmosas, kur realybės deformacija, hipertrofavimas, potėpio ir kolorito energija dera su romantiškomis gėrio, grožio, darnos metaforomis.

Svarbu, jog šįkart ne tik pamatėme A. Savicko tapybą; turėjome progą išvysti ir išgirsti Savicką kaip rašytoją. Šis amplua neabejotinai kelia dar didesnį smalsumą. "Žalia tyla" - jau penktoji A. Savicko knyga. Tačiau tai ypatingas įvykis menininko biografijoje, nes šis leidinys, kitaip nei ankstesni dailėtyrinio pobūdžio darbai, priartėjęs prie kito - grožinės literatūros - žanro. Vytautas Aleksandras Jonynas aštrokoje "Žalios tylos" recenzijoje ("Skraji dailininko Augustino Savicko atminimų išklotinė", "Kultūros barai", 2003, Nr. 3) atkreipia dėmesį, kad dėl iliustracijų - reprodukcijų, fotografijų - gausos knyga primena meno monografiją. Solidus (sudarantis veik pusę visos knygos) iliustracijų blokas supažindina su A. Savicko kūrybiniais ieškojimais, neeilinio likimo Savickų šeimos istorija. Tačiau "palydimąjį tekstą rašo ne pašalietis specialistas, o pats autorius" (V.A. Jonynas). Beje, Savickas nepaisė ir įprastos memuarų knygoms sąrangos. "Ši knyga - tai laikotarpio kokteilis. Mėtau dienas ir vietoves tai šen, tai ten", - rašo A. Savickas. "Žalia tyla" - tarsi daugelio atskirų, neturinčių chronologinių ir prasminių sąsajų skirsnių rinkinys. Aprašytų įvykių ir nuotykių margumyne didelę dalį užima prisiminimai apie tėvą, garsų diplomatą ir rašytoją Jurgį Savickį, tragiškai žuvusį brolį Algirdą.

Išsamus knygos kokybės vertinimas - literatūros žinovų bei kritikų prerogatyva. "Žalia tyla" nepaprastai įdomi meno psichologijos požiūriu. Juk čia susiduriame su paties menininko atskleista gyvenimiška pozicija, pasaulėvaizdžiu, mąstysena, kūrybos šaltiniais, pagaliau įdomiais biografijos faktais, tolydžio dariusiais įtaką ir tapybinėms aspiracijoms. Tarp Lietuvoje išledžiamų knygų tokią literatūrą drąsiai galima vadinti reta; vargiai rastume daug leidinių, pagrįstų išimtinai dailininko autorefleksija.

Skaitydama dailią, skoningai apipavidalintą "Žalią tylą", nevalingai imu lyginti A. Savicko tapybą, viešų pasirodymų, pasisakymų, nuogirdų suformuotą dailininko asmenybės paveikslą bei minčių dėstymo stilių. Savickas - ypač atviras rašytojas, jis mėgaujasi tuo, kad vedžioja skaitytoją po savo bohemiškų nuotykių kelius ir klystkelius. Daugybę kartų vadina save girtuokliu, vaizduojasi giliai įklimpęs į alkoholizmo liūną, mintija apie girtuoklystės padarinius, smagumus ir iš to kylančias problemas. Tokia maestro laikysena tarsi teigia, jog kartų konfliktas tėra paikas išmislas; garsaus, daugybe titulų pelniusio menininko lūpomis kalba jaunas karštakošis, autsaideris, "neformalas". Sąmoninga "blogiuko" poza, manieringas savo ydų, žalingų įpročių bei prasto būdo afišavimas atsiduoda arogancija ir gali erzinti; tai atrodo sunkiai suderinama su lyriška, nuo visokių neigiamų gyvenimo apnašų išgryninta tapybine išraiška.

Išeitų, jog teptuku ir plunksna Savickas darbuojasi visai kitaip. Tačiau žvelgiant įdėmiau darosi aišku, kad atotrūkis visai nedidelis. Dailininko mintys neretai puikiai paaiškina jo tapybos principus. Negana to - nuolat teksto paviršiun išsiveržianti valdinga autoriaus prigimtis, kategoriškumas, polinkis hipertrofuoti neapsunkina skaitytojo suvokimo. Knyga patraukli, lengvai skaitoma. Kaip ir A. Savicko tapyba, kurios vitališkumas, energija, tikrovės perkūrimas pasižymi spalviniu, plastiniu, kompoziciniu patrauklumu. Čia vykusiai užkoduoti universalūs, todėl taip pat lengvai perskaitomi dėsniai bei siekiniai.