Užgožti laiko ženklai

Kovo 19 d. Stasio Vainiūno namuose Vilniuje įvyko ypatingas vakaras - į svečius buvo pakviestas kompozitorius, svarbi muzikinio Lietuvos gyvenimo asmenybė, įnešusi ir tebenešantį didelį indėlį į mūsų tautos kultūrą - Vytautas Barkauskas. Šio kūrėjo braižą jau nuo sovietmečio laikų puikiai pažįsta ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalys, jo opusai iki šių dienų neišnyksta iš atlikėjų repertuaro visame pasaulyje.

Nepaprastai jaukų ir šiltą vakarą vedė muzikologas Vaclovas Juodpusis. Jo užduodami klausimai kompozitoriui padėjo klausytojams dar geriau pažinti ir suvokti V. Barkausko asmenybę.

Atsakinėdamas į klausimus, V. Barkauskas išsakė daug gražių minčių, nevengė ir pajuokauti. Jo nuomone, patys gražiausi žodžiai prasideda raide "m" - meilė, motina, moteris ir... matematika (taip jis atsakė į klausimą, ką jam, kaip kompozitoriui, davė šis mokslas). Kalbėdamas apie savo ryšį su folkloru, V. Barkauskas teigė, kad specialiai jo netaiko, tačiau savaime jaučia potenciją lietuvių liaudies dainoms ir apskritai muzikai. O dar grįžtant prie meilės temos, įsiminė tokia mintis: "Žmogui ji skirta vienam, o muzikoje ji tenka įvairiems žanrams". Kalbėdamas apie savo kūrybą, V. Barkauskas sakė nelaikąs savęs visišku kosmopolitu, tačiau erdvė ir geografija jam yra svarbūs dalykai - gal dėl šios priežasties (tai atsispindi ir muzikoje) jo kūriniai taip plačiai keliauja po pasaulį.

Vakaro metu įdomių prisiminimų ir minčių tėkmę praturtino V. Barkausko kūrinių skambesys. Buvo atlikti trys devintajame XX a. dešimtmetyje sukurti opusai: "Veidrodis" fortepijonui (atliko profesorė Birutė Vainiūnaitė), vokalinis ciklas sopranui ir fortepijonui "Tamsoje prasiskleidė gėlė" (žodžiai Stasės Lygutaitės-Bucevičienės, atliko Neringa Navickaitė (fortepijonas) bei Natalija Katilienė (sopranas) ir Trio smuikui, klarnetui ir fortepijonui (atliko Svetlana Maigienė, Šarūnas Jankauskas ir Julija Miliajeva).

Pristatydamas pirmąjį kūrinį pats kompozitorius pasakojo, kaip gimė ir realizavosi "Veidrodžio" idėja - veidrodis autoriui atrodo ir pavojingas, ir paslaptingas, ir šaltas, ir fantastiškas dalykas. Visa tai jis perteikė šiame kūrinyje, beje, viename racionaliausių ir matematiškiausių jo opusų.

Minėto vokalinio ciklo idėjos gimimą kompozitorius aiškino taip: sovietų laikais norėjosi tikėti, kad "ta gėlė kada nors prasiskleis, kad pagaliau ateis išsvajota laisvė". Todėl kūrinys, kuriame ryškiai akcentuojamas gamtos grožis, Vilniaus vaizdai ir nostalgijos, tam tikro sąlyginumo užuomazgos, ir buvo pavadintas "Tamsoje prasiskleidė gėlė". Ypač įdomi šio kūrinio III dalis, perteikianti mintį, kad "tai, kas ateina po mirties, ateina ir po meilės". Pasak V. Barkausko - tai teiginys, kurį suvokti ir interpretuoti galima labai įvairiai. Muzikoje kompozitorius šią mintį išreiškė itin subtiliai ir jautriai. Nuskambėjus šiam kūriniui, jį paveikiai atlikusiai vokalistei Natalijai Katilienei V. Barkauskas dedikavo naują savo dainos "Pienė" (žodžiai Janinos Degutytės) versiją, sukurtą 2003 metais. Beje, kompozitorius visada labai dėmesingas ir jautrus savo kūrinių atlikėjams - ir pripažintiems menininkams, ir dar tik pradedantiems plačiau koncertuoti. Tai, be abejo, dar labiau skatina jo kūrinių sceninį gyvenimą ir adekvatų ryšį su atlikėjais bei klausytojais.

Vakaro-koncerto pabaigoje apie kompozitorių, vyrą ir artimiausią žmogų, apie bendrus išgyvenimus, susijusius su kūryba, pasakojo jo žmona muzikologė Svetlana Barkauskas. Ji pristatė ir paskutinį vakaro metu skambėjusį kūrinį - Trio smuikui, klarnetui ir fortepijonui, skirtą jai. Muzikė teigė, kad gyvenant su V. Barkausku iškilo dvi mįslės - kaip atsiranda naujas kūrinys ir kokiu būdu ankstesnieji nepasensta bei kas juose užgožia laiko ženklus? Jos nuomone, kompozitorius duoda interpretacijos laisvę atlikėjams, tačiau kartu nepaprastai jautriai reaguoja į atlikimą bei visas kitas emocines ir muzikines detales.

Vakaras baigėsi paties autoriaus V. Barkausko išreikšta padėka visiems, prisidėjusiems prie šio renginio bei atėjusiems pagerbti jo ir paklausyti jo muzikos.