Prieš 60 metų Vilniuje

Jakovas Šeras. "Vilnius: Užupio tiltas su Savičiaus ligonine". Akvarelė

"Kažkada man atrodė, kad žmogui, kuriam paskelbtas mirties nuosprendis, nėra prasmės imtis meninės kūrybos. Gyvenimas privertė mane iš esmės pakeisti tokį požiūrį. Supratau, kad kūrybos polėkio, kūrybos dvasios iš žmogaus niekada neįmanoma atimti." (Abraomas Suckeveris)

1943 metų pavasarį Vilniaus gete buvo belikę tik šešiolika tūkstančių žmonių (iš 76 tūkstančių 1941-aisiais). Smurtinė mirtis vis retino ir retino Lietuvos Jeruzalės žydų gretas. Bet nepaisant mirties siautulio, čia vyko gana intensyvus kultūrinis gyvenimas. Apie tai byloja ir neseniai JAV anglų kalba išleistas buvusio Vilniaus geto bibliotekos direktoriaus Hermano Kruko dienoraštis "Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos" ("The last days of the Jerusalem of Lithuania").

Dienoraščio 1943 m. kovo 29 d. įraše skaitome: "Vakar, 28 dienos popietę, geto teatro vestibulyje įvyko ilgai žadėtos meno darbų ekspozicijos atidarymas. Įėjimas į salę sukėlė keistą įspūdį. Ar mums iš tikro to reikia? Bet įėjęs į parodos salę esi apsuptas šilumos: paveikslai, tapyba, skulptūros ir projektai atspindi daug geto meno originalų. Jakovo Šero - visa eilė geto užkaborių piešinių, Sedlis - geto amatų plakatai (stikliaus, staliaus, mūrininko, dažytojo, siuvėjo, dailidės). Plastinis Vilniaus planas, gobelenai, medžio raižinių ekspozicija: bažnyčios ir dalis nebaigto sinagogos kiemo...

Nuostabi dailininkė Rachelė Suckever pristatoma puikiais aliejumi tapytais paveikslais ir akvarelėmis. Geri, pavykę G. Drezino darbai (14 karikatūrų ir 6 karpytos skardinės figūros). J. Muto čia eksponuoja gerus darbus: piešinius, paveikslus ir dvi skulptūras. Labiausiai dėmesį atkreipė devynmečio S. Bako piešiniai. Šis vaikas akivaizdžiai apdovanotas neeiliniu talentu.

Paroda sušildo širdį. Tačiau išėjęs iš jos esi iš karto atvėsinamas. Yra kita paroda - Rūdninkų gatvės 6 namo kieme. Ištisos šeimos guli ant nešulių su savo manta - naujai atgabentieji iš Mikailiškių."

Daugeliui dailininkų tai buvo paskutinė paroda. Reta išimtis - Samuelis Bakas, vienas iš nedaugelio, kuriam likimas ir geri žmonės padėjo išsaugoti gyvenimą. Pirmoji paroda gete 1943 m. kovo 28 d. buvo jo sėkmingos ir ilgos kūrybinės dailininko karjeros pradžia. Per šešis dešimtmečius, skiriančius mus nuo Vilniaus geto sunaikinimo, šis dailininkas daugelyje pasaulio miestų surengė daugiau kaip 60 kūrybos parodų. 2001 m. rudenį retrospektyvinė S. Bako darbų paroda buvo atkeliavusi ir į jo gimtąjį miestą. Štai kaip prisiminimų knygoje "Nutapyta žodžiais" ("Painted in words") dailininkas rašo apie geto parodą:

"Jau pati "Meno parodos" idėja atrodo nesuderinama su getu. Mirties stovyklų siaubų laukiamasis - netinkama aplinka tam, kas reiškė dvasios išsivadavimą ir džiaugsmo nerimą. Tačiau tikri menininkai net ir niūriausiais laikais stengėsi suteikti vertę savo buvimui. Menas gali leisti dvasiai pabėgti, kai įkalintam kūnui tai griežtai uždrausta. "Nevaidinkite kapinėse", - sakyta tiems, kurie sąlygiškos ramybės momentais bandydavo atgaivinti gete kažką panašaus į senąjį Vilniaus žydų gyvenimą.

Toks ramybės periodas prasidėjo gete po 1942 metų sausio. Teatras, muzika, chorinis dainavimas ir poezijos skaitymai pritraukdavo didžiulę auditoriją. Buvo planuojama dar likusių gyvų dailininkų tapybos paroda. Du nauji mano suaugę draugai, Abraomas ir Šmerke (Suckeveris ir Kačerginskis - R.S.) buvo tarp organizatorių. Jie nusprendė įtraukti į parodą ir mano piešinius. (...)

Meno paroda buvo surengta geto teatro (Arklių g. - R.S.) fojė. Abraomas pasitiko mus prie įėjimo. Į teatrą buvo galima patekti iš Judenrato administracijos kiemo Rūdninkų gatvėje. Tėvas gavo leidimą trumpam palikti darbo vietą, o mamai, dirbusiai geto buhalterijos skyriuje, taip pat buvo leista išeiti. Abu išdidžiai mane lydėjo.

Getas galėjo kurti planus, bet mūsų tikrovę diktavo nacių mašina. Prieš keletą dienų pradėta likviduoti mažus getus Vilniaus krašte. Parodos atidarymo išvakarėse vokiečių sunkvežimiai atgabeno šimtus žmonių ir išlaipino juos ant pliko grindinio dideliame Judenrato kieme.

Norėdami pasiekti teatro duris, turėjome brautis pro įvairaus amžiaus žmonių knibždėlyną. Atgabentieji, daugelis apsikrovę sunkiomis kuprinėmis, su prie diržų pritvirtintais virtuvės rakandais ar kitais keistais daiktais, glaudėsi prie savo skurdžios mantos. (...) Geltonos žvaigždės, prisiūtos ant drabužių, padėjo suprasti, kad tai gyvos būtybės. Išdžiūvusi moteris bandė krūtimi maitinti kūdikį. Aš nuleidau akis ir stabtelėjau. Vaizdas per daug pranašavo nelaimę, ir man pasidarė gėda, kad mes taip energingai braunamės pro minią kieme. Bet tėvų rankos pastūmėjo mane teatro pusėn. (...)

Ar jie nujautė, kad po dienos ar dviejų išvyks į kitą paskyrimo vietą? Vėliau mes sužinojome, kad liūdnai pagarsėjusiame Vilniaus Panerių priemiestyje juos pasitiko kulkosvaidžiai. Ten jie ilsisi iki šiol."

Vienas iš parodos iniciatorių, įžymus žydų poetas Abraomas Suckeveris prisiminimuose rado vietos ir jauniausiam jos dalyviui Samueliui Bakui: "Vilniaus gete dailininkai buvo susižavėję juo. Rachelė Suckever, garsi vilnietė tapytoja, priėmė jį pas save, rinko jo piešinius it deimantus, 1943-ųjų Velykoms geto teatro fojė buvo surengta paroda. Pusė sienos priklausė Zalmanui (Samueliui - R.S.): be piešinių, kuriuos ji atsinešė iš vienuolyno palėpės, buvo jau ir naujų, sukurtų pačiame gete. Viename paveiksle, pamenu, žmonės grįžta iš darbo, o vokiečiai prie vartų juos tikrina. Kitame - getas naktį. Nupiešta rašalu. Trečią paveikslą dailininkas buvo pavadinęs "Aš skerdynėse" - ginkluoti policininkai suranda jį slėptuvėje ir tempia į mirtį.

Zalmano piešiniai išsiskyrė iš visų kitų, nors parodoje dalyvavo dešimt dailininkų. Jam atiteko ir geto tarybos premija." ("Krantai", 1997, Nr. 3, p. 27)

Šiandien nedaug kas gali papasakoti apie meno parodą gete. Vienas iš nedaugelio - menotyrininkas, teatrologas Markas Petuchauskas (jam tuomet buvo vienuolika metų). Jis ir šiandien prisimena vieną parodoje matytą paveikslą, - pieštuku pieštą berniuko, paslėpusio galvą tarp rankų, portretą. Piešinio personažas buvo artimiausias jauno žiūrovo išgyvenimams, jausmams, suvokimui. Po 58 metų Markas Petuchauskas sužinos, kad įsiminusio jam darbo autorius yra Samuelis Bakas, ir susitiks su juo parodoje Vilniuje...

Šiandien sukanka lygiai šešiasdešimt metų, kai Vilniaus gete buvo surengta unikali meno paroda.