Debiutas "Lokyje"

Regina Šilinskaitė (Julija) M. Raškovskio nuotr.

Nors vadinamas "nacionaliniu", Lietuvos operos ir baleto teatras (beje, kaip ir nacionalinis dramos teatras...) negali pasigirti įspūdingu nacionaliniu repertuaru. Lietuvis žiūrovas lietuviškais sceniniais veikalais šiais laikais nelepinamas. Sakoma, kad ankstesnių metų kūryba morališkai, ideologiškai paseno (ar tikrai taip jau vienareikšmiškai?..), o nauji kūriniai irgi iš gausybės rago nebyra... LNOBT vasaros sezone Trakuose vis parodomas kiek pataisytas "Pilėnų" variantas, o reguliarųjį sezoną kartais paįvairina publikos negausiai lankomas "Lokys". Kovo 22-osios vakaras netapo išimtimi. Nors sulaukėme vieno debiuto - grafo sužadėtinės Julijos vaidmenį pirmą kartą atliko Regina Šilinskaitė - žiūrovai net ir šeštadienio vakarą neužplūdo nacionalinio teatro salės. Gal čia kaltas tas keistas požiūris, kad "viskas, kas lietuviška, - neįdomu"?.. O gal tikrai neįdomu?.. Ar B. Kutavičių - mūsų kompozitorių rampos šviesoje stovintį kaip vieną ryškiausių asmenybių - galima išdrįsti taip pavadinti?.. Tikrai ne. Tai kodėl šios operos taip nelengva klausytis ir žiūrėti?.. Tai nėra "veiksmo" opera, tai ir ne "būsenų" opera. Gal tai išvis ne opera?.. Ji greičiau primena "apeigas", tarsi būtų sukamas paslaptingas ratas, tarsi matytume pralekiant nei gyvus, nei mirusius personažus. Netradicinis operos skonis. Juk visi mes priprantame prie dažnai ragaujamo maisto ir nepatikliai priimame nežinomą... O dar tas libreto keliamas beveik vampyriškas kraujo ir keistumo mišinio prieskonis... Taip pat scenos, choro, paties grafo Šemetos-lokio juodumas, nejaukumo įspūdis... Vienaakės senės, nebylio tarno Pranciškaus, išprotėjusios grafo motinos vaizdas... Visa tai beveik be atvangos traukia į gąsdinančią erdvę, nenutrūkstamą lyg tikra aukojimo apeiga laiką. Tai - sunkus teatras. Tik retkarčiais leidžiantis įkvėpti šviesos... Šviesą čia neša Julija, šviesa nuramina ir iki ašarų skaidrumo grožio nuprausia operos epilogą. Mūsų dienų įtampos kupino pasaulio gyventojas ir teatre turi virsti nerimu alsuojančio veikalo stebėtoju. Tam pasiryžti nelengva. Tačiau tikrai verta. Kompozitorius B. Kutavičius lieka ištikimas savo stiliui, kaip rašoma programėlėje: "Savo pamėgtu stiliumi "keliauja" po skirtingas muzikines epochas ir kultūras - ši įvairovė pajungiama realaus ir nerealaus pasaulių susidūrimui atvaizduoti". Galbūt ryškesnė ir išraiškingiau kompozitoriaus valdoma instrumetinė linija, tačiau solistai ir choras taip pat geba pasinerti į kartais užkalbėjimą, kartais sutartinę ar kitokią stilizaciją primenančią, tačiau absoliučiai originalią raiškos formą. Tai sunku įsivaizduoti be jau senokai į savo personažus įsigyvenusių artistų: žvėriškoje prigimtyje įkalinto ir besikankinančio grafo Šemetos - Vytauto Juozapaičio, viską įdėmiai stebinčio, grafo ir jaunosios Julijos rankas sujungiančio bei užburiančiai raiškiai chorui diriguojančio profesoriaus iš Karaliaučiaus - Vladimiro Prudnikovo. O motinos - Inesos Linaburgytės talentingai sukurtas tipažas net ir dramos teatro scenoje nustebintų ir paliktų neišdildomą įspūdį. Kaip per premjerą besidžiaugiantis buvimu scenoje, nepakartojamas tarno Pranciškaus įkūnytojas Česlovas Stonys. Išraiškinga dikcija, nedideliu, bet aktyviu Maršalkos vaidmeniu pasirodantis Arūnas Malikėnas. Keistos vienaakės senės atlikėja - liaudies dainininkė Veronika Povilionienė, daktaras - Audrius Rubežius, grafo Šemetos antrininkas - Giedrius Žalys.

Reginai Šilinskaitei įsilieti į tokį seniai darnų kolektyvą tikrai nebuvo pats lengviausias uždavinys. Juolab kad pirmoji šio personažo kūrėja - Irena Zelenkauskaitė - tikrai ypatingai suaugo su šiuo paveikslu, kūrė jį labai raiškiai ir vokaline, ir vaidybine prasme. R. Šilinskaitės Julija - plastiška ir taip pat įsimenanti. Tačiau dainininkė turi kažkokį operetiniam žanro paslankumui artimą išraiškingumą, tad šiame nuo simbolių svaigstančiame veikale jos vaidyba ir garso formavimo specifika pasirodė kiek buitiška. Manau, jog solistei tiesiog reikia laiko, kad šis vaidmuo taptų savastimi, jos pačios atskleistų paslapčių įgyvendinimo vieta. Bet ar bus kada tai daryti? Spektaklis retai rodomas, sezonas eina į pabaigą... O gal "Lokys" vis dėlto įsitvirtins Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare?..

L.A.