Nelėliškos lėlių teatro ambicijos

Scena iš spektaklio "Trys brangenybės"

Šį savaitgalį, kovo 29 ir 30 d., 12 val. Vilniaus teatre "Lėlė" bus rodomi naujausio šio teatro pastatymo "Trys brangenybės" premjeriniai spektakliai. Pjesę spektakliui pagal japonų prozininko Riunoskės Akutagavos kūrinį sueiliavo poetas Arnas Ališauskas, tai jo dramaturginis debiutas. Muziką spektakliui sukūrė nuolat su "Lėlės" teatru bendradarbiaujantis kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidina kaip reta didelis aktorių būrys. Spektaklio scenografas ir režisierius Rimas Driežis per du dešimtmečius yra pastatęs arti trisdešimties spektaklių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos lėlių teatruose bei LTV. "Trys brangenybės" - tai R. Driežio "sugrįžimas" į "Lėlės" didžiąją sceną po ilgesnės pertraukos. Premjeros išvakarėse šnekamės su režisieriumi R. Driežiu.

J. L.: "Lėlės" repertuaro pagrindą sudaro klasikinių pasakų pastatymai. Kodėl savo naujam spektakliui pasirinkote kūrinį ne iš "privalomojo literatūros sąrašo"?

R. D.: Sumanymą pastatyti R. Aku- tagavos "Tris brangenybes", ko gero, ne tik išnešiojau, bet ir "pernešiojau". Siūliau jas "Lėlės" teatrui bene prieš penkiolika metų, bet ir tai jau nebuvo pradžia. R. Akutagavos kūrinys parašytas kaip nedidelė pjesė su replikomis ir remarkomis. Kiek žinau, jį yra statę ir lėlių teatrai užsienyje.

J. L.: Tai kam tuomet prireikė Arno Ališausko?

R. D.: R. Akutagava šiam savo kūriniui pasirinko populiarų europinį pasakos siužetą. Tačiau jis, kaip jam įprasta, siužetą savotiškai "sulaužė". A. Ališauskas šį japono "sulaužytą" tekstą dar sykį "sulaužė" taip, kaip reikėjo pastatymui, ir sueiliavo tekstą, šiaip jau rašytą proza. Kūrinio idėja galėtų būti tokia: gyvenimas dažniausia susiklosto visai ne taip, kaip mes tikimės, bet tai vis tiek yra gerai. Mes pasinaudojome šia rašytojo idėja, jo siužetu ir siužeto "laužymo" principu.

J. L.: Tad koks gi šio spektaklio siužetas?

R. D.: Jis sunkiai įvardijamas, nes labai priklauso nuo vaidinimo žanro, o jį savo ruožtu apibūdinčiau šiandien labai madingu "formteatro" žodžiu. Tai yra teatras, kuriame šiuolaikinės išraiškos priemonės aktyvizuoja intelektualią diskusiją. Mūsų spektaklio diskusijų temą įvardyčiau taip: kas yra stebuklas ir kas yra iliuzija. Skeptikams šioje diskusijoje atstovauja personažai, kuriuos mes pavadinome "mažyliais" (arba "nykštukais", "liliputais"), o idealizmui - aktoriaus Juozo Marcinkevičiaus Iliuzionistas su lėlėmis marionetėmis. Tarp jų, t.y. tarp skirtingų teatro formų ir idėjų, R. Akutagavos sukurto siužeto pagrindu ir vyksta spektaklio diskusija.

J. L.: Koks šio spektaklio vaizdinis principas? Ką išbandėte nauja ir su kokiais ankstesniais Jūsų darbais jį galima būtų palyginti?

R. D.: Čia yra daug įvairių lėlių teatro žanrų elementų. Pavyzdžiui, marionetės, tačiau tik kaip Iliuzionisto argumentas. O pagrindinis pastatymo principas yra labai paprastas triukas, kurį kadaise rodydavo ir vaikai pionierių stovyklose: kai "nykštuko" galva yra tikra aktoriaus galva, jo kojas valdo to aktoriaus rankos, o rankas - kito aktoriaus rankos. Tai pavadinčiau "mažylių" teatru, o tokį principą - aktoriaus "preparavimu", t.y. aktoriaus vaizdinio ir sceninių funkcijų deformavimu. Spektaklis techniškai išties sudėtingas, tuo iliuzijos teatras ir skiriasi nuo atviro teatro: tenka "kankinti" aktorius, versti juos vaidinti susirietus po stalu, kaip "Coliukėje", arba už nepermatomos širmos, kaip "Pelenėje". Tačiau ne vien lėlių teatrai panašiai "kankina" aktorius. Tą patį daro, sakykim, O. Koršunovas "Oidipe karaliuje", versdamas "Lėlės" aktorių Irmantą Jankaitį vaidinti milžinišką poroloninį meškiną. Tiesa, tai daroma daugiau dėl efekto, ne dėl iliuzijos.

J. L.: Ar "iliuzijos teatras" seniai neduoda Jums ramybės?

R. D.: Mane žavi scenoje atgijusios lėlės fenomenas. Realizuoti tai pavyksta toli gražu ne visuomet, bet kai pasitaiko proga, būtinai ja pasinaudoju. Tačiau čia svarbus atlikėjo meistriškumas. Juk ir patį sudėtingiausią kūrinį galima mėgėjiškai "nugroti". Kad taip neatsitiktų, atlikėjo trūkumus stengiesi paversti jo privalumais. Mat ne kiekvienas aktorius sugeba "atgaivinti" scenoje lėlę. Taip ir atsiranda "atviras teatras". Nors šiaip jau lėlių teatre turėtų būti visko - ir iliuzijos, ir atviro teatro.

J. L.: Ar spektaklyje panaudoti kokie nors japoniški motyvai?

R. D.: Kompozitorius Faustas Latėnas, kol nesusipažino su medžiaga, irgi tikėjosi japoniškos egzotikos. Tačiau jos nėra ir negali būti. R. Akutagava laikomas "japonų Čechovu", be galo europizuotu japonų autoriumi. Vienintelė egzotika - jau minėtas "mažylių" teatras.

J. L.: Kokio amžiaus žiūrovams skiriamas šis spektaklis - "naiviems" ar "ciniškiems" žiūrovams?

R. D.: Bandysiu apeliuoti į įvairias žiūrovų kategorijas. Pavyzdys man visuomet buvo H. K. Andresenas. Jis sugeba pasakyti kažką vertinga įvairiems sluoksniams: ir labai naiviems, ir net primityviems, ir labai reikliems skaitytojams.

L. J.: Ar galėtume sakyti, kad Jūsų spektaklis - tam tikra šiuolaikinio "ciniškojo" teatro sceninė kontroversija?

R. D.: Taip, diskusinio provokatyvumo šiame spektaklyje tikrai turėtų būti. Antai dramos teatrai jau įprato, įgudo statyti "ženklų spektaklius", kuriuose aktoriai atlieka grynai dekoratyvias funkcijas. Susidūriau su gyvais vaidinančių aktorių veidais, nors esu įpratęs dirbti su lėlėmis. Tai buvo sudėtinga - gal tik man, o ne aktoriams. Susidūriau ir su didelės sceninės erdvės problema, ypatinga daiktų gausa. Visa šio spektaklio sukūrimo technologija atsivėrė man kaip milžiniška nežinia. Iki pat pabaigos nebuvau įsitikinęs, kad visa tai atrodys būtent taip, kaip įsivaizdavau.

J. L.: Ar spektaklyje bus improvizacijų?

R. D.: Be abejo. Juk spektaklis - tai gyva, karšta diskusija. Ginčas tarp Iliuzionisto ir Mažylių. Šio ginčo esmė - kova dėl žiūrovų, stebėtojų prielankumo. Kas yra stebuklas? Kas yra iliuzija? Ar suvaidintas teatre stebuklas gali būti taip pavadintas? O gal gyvenimo stebuklas irgi yra teatras? Ir kas yra kvailys - tas, kuris tiki stebuklais, ar tas, kuris jais netiki?

Kalbėjosi Julijus Lozoraitis