Įsidėmėtinas Onutės Narbutaitės kūrybos savitumas

Vokiečių dienraštyje "Süddeutsche Zeitung" (2003 m. kovo 5 d.) Reinhardas Schulzas rašo apie Onutės Narbutaitės muziką. Pasvarstęs, kaip dabar įprasta, apie trijų Baltijos šalių skirtumus (nes daug vakariečių nieko apie juos nenutuokia), mūsų kompozitorės kūryboje straipsnio autorius įžvelgia įsidėmėtinų savitumo apraiškų. Pateikiame jas gvildenančią rašinio dalį.

Tarp stipriausiai muzikos kūryboje besireiškiančiųjų, be abejo, yra 1956 metais gimusi Onutė Narbutaitė. Vien ta aplinkybė, jog "Finlandia Records" per dvejus metus išleido keturias tik jos kūrybai skirtas kompaktines plokšteles, rodo pagarbą Narbutaitei.

Po studijų sostinėje Vilniuje ir neilgai trukusio pedagoginio darbo Lietuvos muzikos akademijoje ji jau 20 metų yra pasišventusi vien komponavimui.

Per šį laiką Narbutaitė suformavo visiškai savitą kūrybinį profilį. Ji pažįsta avangardines technikas ir jų nevengia, tačiau įsivyrauti techniniam kūrinio aspektui niekada neleidžia. Narbutaitės kūriniai - tai gilių išgyvenimų sukeltos reakcijos, muzika jai - lyg piešinys, sukonkretintas išsisakymas: "Kūrinio vertę nusako ne tik atskirų naujovių kompleksas - ji pirmiausiai sietina su dvasia, kuriai buvo leista dalyvauti, arba su jos stygiumi".

Taip atsiranda neįprastai plati muzikinės kalbos skalė. Gamtos stebėjimai, reflektuojami metų laikai, psichiniai ir visuomeniniai veiksniai arba paprasčiausias susižavėjimas kokiu nors garsų deriniu jai yra stimuliuojantis fonas. Narbutaitės darbuose nepasitenkinama viena stilistine priemone, o judama tarp įvairių galimybių.

Onutės Narbutaitės muzika turi neabejotiną traukos jėgą. Įsivaizduojami garsai kompozitorę smelkte persmelkia, ir vėliau tai persiduoda klausytojui. Kūrinio jėga priklauso nuo išgyvenimų nuoširdumo, ji veikia nepaisydama kompozitorės brandos pakopų. "Birželio muzika" smuikui ir violončelei, sukurta 1981 metais, yra tokia skaidri, jog ją neabejodamas priskiri prie įtaigiausių Narbutaitės darbų. Tai buvo kelionė autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą (Memelį) per monotoniškai orų, be atvangos į sąmonę besiskverbiantį kalvotą kraštovaizdį, diktavusį pagrindinį penkių dalių kūrinio vaizdinį: judančią statiką. Taip radosi ne be karštligiško budrumo fiksuota kompozicija, jungianti priemonių taupumą su laisvai pažertais pojūčiais.

Visai kitaip, bet nemažiau įtraukiančiai konstruktyvi vizija veikia chromatiškai susibėgančias fortepijono garsų pynes "Vijoklyje" dviem fortepijonams (1988 m.). Toliau aptinkame tokią muziką kaip "Mozartsommer 1991" arba "Rudens riturnelė. Hommage ą Fryderyk", kur kitiems kompozitoriams būdingi skambesių pasauliai apibendrinami, o kulminacijoje lyg žaibo blyksnis sukonkretinami.

Visa ši muzika labai preciziška. Ji nieko nemaskuoja, nesidangsto technikos arsenalu. Technika - savaime suprantamas dalykas. Ji padeda tiksliai formuoti struktūras, yra suvereni ritmikoje, manipuliuoja koliažo plotais, skambesių plokštumoms suteikia būdingą reljefą. Kad Narbutaitės išradingumo galia ir kūrinių formos aiškumas nemenkėja, bene gražiausiai patvirtina 2001 metais užbaigta Antroji simfonija - dviejų dalių kūrinys, kur du skirtingi ir esminiai muzikos pradai susijungia į formų vertikalę. Po dvidešimt minučių trunkančios dalies, kurioje energijos prisodrinti tarpsniai tampa poliarizuotais jėgos telkiniais, ketvirtį valandos užpildo melodinė linija tarsi darni, tik sau niūniuojama daina. Pirmosios dalies energija nugrimzta gilyn, išsaugodama savo intensyvumo prasmę. Stulbinanti koncepcija.

Parengė E. G.