Genialumas ir dresūra

Norėjau tekstą pavadinti "kultivuotas" vaikas - tai geriausiai atspindi mano kultūrines-agrarines asociacijas, kurios kyla žiūrint Irmos Stanaitytės videoinstaliaciją "Grojantis arfa" galerijoje "IBID. Projektai". Trijų dalių videoinstaliacijoje rodomas dešimtmetis berniukas, tiesiogine to žodžio prasme įkinkytas į arfos "stakles". Jei tai būtų ne kilnus muzikos instrumentas, o arimo padargai, spaudimo ar audimo staklės, tai vienareikšmiškai kalbėtume apie vaikų, kaip darbo jėgos, išnaudojimą, socialinį skurdą ir/ar žiaurumą. Tačiau mažamečiui "vunderkindui" kylantis gailestis sumišęs su susižavėjimu, pavydu, šlovingos ateities nuojauta. Todėl Irmos įdėmus ir daugiaplanis repeticijos stebėjimas koncentruojant dėmesį į berniuko būsenas yra būtent ta geidžiama informacija, kuri galėtų padėti spręsti vaiko kontrolės problemą. Nesakau, kad pateikta medžiaga galėtų būti įvardyta kaip objektyvi vaiko teisių byloje (jei tokia būtų iškelta konkrečiu atveju), nes menininkė projekcijose pabrėžia mokytojų psichologinės galios persvarą - net nekyla klausimas apie berniuko pasirinkimo galimybes. Tačiau ypač per televizorius rodomi epizodai, kur matomi tik berniukas ir arfa, netampa vaiko situacijos analize.

Vienas priešais kitą stovinčiuose ekranuose iš skirtingų pusių nufilmuotas tas pats grojantysis - įtemptas ir kartu vaikiškai žaismingas veidas rodomas stambiu planu viename monitoriuje, kitame jis iš tolėliau regimas pro neįtikėtinai vikrių pirštelių kutenamas stygas. Pastaroji instaliacijos dalis žavi, įtraukia žiūrovą į bendrą nuotykį, nejučia imi "sirgti" kartu su mažuoju stebukladariu už sėkmingą melodijos gijos supynimą. Per kelias sekundes tarp trumpo ir įtempto epizodo kartojimo šmėkšteli nustebimas (kiek gi jam metų?), pasididžiavimas žmogaus rūšimi (žmogaus galimybių stebuklas!), kompleksai (jei vis dėlto mama būtų nupirkusi pianiną, gal ir aš...) ir galų gale nerimas (turbūt pavargo...). Supranti susidūręs su išskirtiniu atveju, keliančiu neeilines (gal net kraštutines) emocijas, o man tai - ženklas, kad neverta skubėti spręsti ir vertinti.

Dešinėje salėje (primygtinai rekomenduoju pirmiau aplankyti kairiąją) yra dvi projekcijos, kuriose įvedamas trečias veikėjas (šalia arfos ir berniuko). Mažasis kerinčios muzikos atlikėjas negali būti suvoktas tik kaip gyvas simbolių ikonografijos pavyzdys. Projekcijose vaikas "sumažėja", rodomas jo santykis su kitu - suaugusiu, reikalaujančiu, turinčiu galią ir žinojimą. Stambi, abejinga dirigento figūra stoiškai muša ritmą. Jo nudelbtas į grindis žvilgsnis - tik spiginančios priekaištais įtampos atidėjimas, klausos teroro prielaida. Akivaizdus froidiškojo "tėvo įstatymo", užslėpto agresyvumo pavyzdys (o dar dirigento lazdelė rankoje kaip valdžios simbolis). Kitame epizode - motina-mokytoja, nemažiau reikli, tik kitais būdais: ji nusisuka nuo vaiko (emociniai žaidimai), tapšnodama ritmą sūnui per petį verčia jį kūnu suvokti melodijos struktūrą.

Vaikų dresūros ir psichologinės dinamikos mechanizmai yra ypač puikūs aruodai psichoanalizei (su visa jos įvairove) plėtoti. Tačiau net apkartus nuo ryškios galios asimetrijos, kažkaip vis tiek nedrąsu smerkti "vardan vaiko ateities plušančiųjų" - juk Muzika! Pasišventimas, valios ugdymas, išrinktųjų bendrija, asketiškumas, disciplina, taurumas - idealai, detaliai išplėtoti Hermanno Hessės "Stiklo karoliukų žaidime", siejasi su aptariamu priemonių ir verčių konfliktu. Man tai ir lieka psichologiniu, teisiniu, ideologiniu konfliktu.

Irma Stanaitytė šį vaiko talento (kaip preteksto) ir suaugusiojo taikomo režimo (kaip galios) konfliktą atskleidžia labai subtiliai - fiksuodama berniuko veido išraiškos niuansus, nesąmoningus užsimiršusių mokytojų judesius. Asociatyvios situacijos, kur visas problematikos svoris tenka santykiams (mažo ir didelio, ugdomo ir ugdančiojo) visgi turi dokumentikos sluoksnį, kurio, pavyzdžiui, būtų išvengusi tapyba: čia grojantis arfa vaikutis būtų tiesiog mielas ar net banalokas. Filmuotos medžiagos išskaidymas smulkesniais žiūros niuansais (nevarginant žiūrovo trukme) tik dar labiau kondensuoja prieštaringą patirtį.

Pasalūniškai meistriškai įgyvendinta problemos intensyvinimo strategija: pradedama nuo gana neutralų krūvį turinčio vaiko veido stambaus plano, po to - "arfa-staklės", tuomet švelnūs, bet įgeidūs "mamytės" skatinimai ir galų gale - "institucinis asmuo su lazda".