Gimtadienio dovanos

Kovo 16-ąją pilnutėlėje Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje vyko koncertas "Šviesiam atminimui", skirtas smuikininkui prof. Raimundui Katiliui (1947-2000). Vakarą parengė buvusios Maestro mokinės smuikininkės Rasa Vosyliūtė ir Dalia Suraučiūtė drauge su paskutiniųjų metų R. Katiliaus specialybės klasės koncertmeistere pianiste Egle Vosyliūte, taip pat altininku Ramūnu Zakaru ir violončelininku Dainiumi Misiūnu.

Kovo 16 d. - R. Katiliaus gimtadienis, jį ir anksčiau kartais palydėdavo koncertai, o būtinai - nuoširdūs šio smuikininko mokinių, bičiulių, gerbėjų sveikinimai, gėlės, smagus šurmulys jo namuose. Paskutinis vakaras tokia proga, dar kartu su Maestro, įvyko 2000-ųjų kovo 10 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Tąkart scenoje išgirdome visą Profesoriaus smuiko klasę - 16 studentų ir mokinių. Koncertavo ir pats R. Katilius, pagriežęs su savo studentu Aleksandru Snytkinu S. Prokofjevo Sonatą dviem smuikams.

Neišdylantis anų laikų džiaugsmas, susiliejęs su netekties gėla ir gilia pagarba, pastaruosius trejus metus, regis, nuolat skatina R. Katiliaus aplinkos žmones jam dedikuoti koncertines programas, vakarus, vis labiau išryškinančius detalesnį, daugialypį Maestro portretą, kuriame išraiškingai žėri visos šios asmenybės individualumą liudijančios sferos: žmogaus, menininko, muzikanto, pedagogo.

Profesoriaus klasę baigė ar joje kurį laiką mokėsi per 60 mokinių. Ne visiems buvo lemta pasiekti su šiuo pedagogu abipusio supratimo, pasitikėjimo pergalę. Tačiau šiandien daugelis jo klasės absolventų matomi koncertinėse scenose - kaip Nacionalinio, Valstybinio, Kamerinio, Šv. Kristoforo orkestrų smuikininkai, kaip "Kremerata Baltica" nariai, kaip pedagogai, kamerinių ansamblių muzikai, kaip rečitalius rengiantys solistai. Ir jau vien to pakanka, kad įsitikintume R. Katiliaus pedagogikos galiomis ir gyvybingumu. Vis dėlto būti tikru Maestro įpėdiniu, įsitraukusiu į intensyvią koncertinės veiklos, pedagogikos, naujos muzikos sklaidos sutelktį, - labai sudėtingas, nelengvai įgyvendinamas siekis, kurio realumą turbūt dar įrodys ateitis.

Minėtame koncerte skambėjo trys kūriniai, ir visus juos atliekant, kaip solistę ir ansamblio partnerę, išgirdome veržliai į solistės kelią kopiančią jauną smuikininkę R. Vosyliūtę. Jos pagriežta V. Barkausko Partita (1967) atskleidė šią atlikėją turint ryškią meninę vaizduotę, gebant apčiuopti tas muzikos kerteles, kurios formuoja kūrinio ar jo dalies charakterį, surasti įtikinamus išorinių ir vidinių atliekamos muzikos syvų sąskambius. V. Barkausko Partitą, griežiamą daugybės lietuvių ir užsienio atlikėjų, R. Vosyliūtė iš tiesų sugebėjo lieti savitomis interpretacinėmis spalvomis.

Vėliau interpretuodamas F. Latėno kvartetą "Šviesiam atminimui" (1986, atliko R. Vosyliūtė, D. Suraučiūtė, R. Zakaras ir D. Misiūnas) ansamblis pasirinko detalių ir stambių štrichų dialogo principą, sukūrusį iškalbingų horizontalių, emocinės įtampos ir daugiasluoksnio sodraus skambesio kokybę. Minėti stygininkai su pianiste E. Vosyliūte koncerto pabaigai parengė monumentalų J. Brahmso Fortepijoninį kvintetą op. 34. Aistringas dramatizmas, turtingas lyrikos diapazonas, žanriškumo pagava - tai esminės dramaturginės išraiškos priemonės, kurių buvo sklidina šių atlikėjų interpretacinė samprata, suteikianti atlikimui didžiausių galių. Interpretacijos savitumas reiškėsi gaivalingais dinamikos tvinksniais, retoriška artikuliacija bei vidinės jaunatviškos meninės energijos šuorais.

Smuikininko R. Katiliaus gimtadieniui dedikuotą koncertą papildė ir dar viena jo gerbėjams skirta dovana. Šviesą išvydo nauja kompaktinė plokštelė "Capriccio", įamžinusi R. Katiliaus labai mėgtą repertuaro dalį - tai 20 virtuozinių, romantinių ir XX a. kompozitorių pjesių, smuikininko ir pianistės Larisos Lobkovos įrašytų 1978-1992 metais. Leidinio atsiradimui impulsą davė Maestro našlės Birutės Katilienės ir ilgametės R. Katiliaus scenos partnerės L. Lobkovos sumanymas, tačiau jam įgyvendinti reikėjo nemažai talkininkų. Ženkliai prisidėjo Lietuvos radijas, suteikęs galimybę pasinaudoti fonduose sukauptais įrašais, rūpestingai talkino Garso įrašų ir leidybos studijos vadovas J. Korys. Finansinę paramą suteikė Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Atsakingai savo darbą atliko Vilniaus plokštelių studija (redaktorė R. Skudienė, perrašymo garso režisierius R. Motiejūnas, dizainerė M. Bogusz).

Praėjusį rudenį į Vilnių atvykusi pianistė L. Lobkova, daugiau kaip dvidešimt metų buvusi R. Katiliaus koncertinių programų bendraautore, atrinko kompaktinei plokštelei konkrečius kūrinius, nors tą griežtą atranką iš didžiulės gausybės padaryti išties nebuvo lengva. R. Katiliaus meniniame akiratyje savo vietą rado skirtingos prigimties ir stilių kompozicijos, tačiau įvairios miniatiūros labai dažnai praplėsdavo jo koncertų programas, ir šiuos kūrinius ženklino ypatinga smuikininko simpatija, ypač pirmaisiais dviem jo veiklos dešimtmečiais. Dažnai romantinės virtuozinės pjesės skambėdavo bisui, tačiau kitąsyk sudarydavo ir atskirą koncerto dalį, iš jų buvo parengta ir rečitalio programa. Pradėjęs tokį repertuarą kaupti dar pirmaisiais interpretacinės veiklos metais, R. Katilius buvo linkęs vis grįžti prie nedidelės formos opusų, kuriuose tarytum lavino muzikinio pastabumo, sąmojo pojūtį, siekė nuolat iškelti sau naujas užduotis garso išraiškos, technikos įprasminimo, įtaigių formuluočių srityje. Nedideliuose muzikiniuose kūriniuose skleidėsi, plėtojosi esminės R. Katiliaus interpretacinio braižo savybės, kurias atpažįstame ir jo atliekamose sonatose, koncertuose. Tai lyrizmo pajauta, gebėjimas sukurti autonomišką nuotaiką, emocinį būvį - tai ne nukopijuoti etalonai, bet iš gyvybingos fantazijos, autentiškos sampratos, iš dvasios versmių gimę meniniai vaizdai. Čia nerasime iki blizgesio nuglaistytos šaltos muzikinės kokybės, bet aptiksime kūrėjo asmenybės sušildytą malonumą muzikuoti.

Kompaktinėje plokštelėje įrašyti F. Kreislerio, M. Castelnuovo-Tadesco, S. Prokofjevo, L. Godowskio, N. Paganini, H. Triggso originalūs kūriniai, be to, ir J. Heifetzo smuikui ir fortepijonui aranžuotos D. Milhaudo, G. Gershwino, C. Debussy bei kitų kompozitorių pjesės. Ši nuotaikingų virtuozinių kūrinių panorama, regis, galės įkvėpti ne vieną jaunąjį smuikininką, besisemiantį praktinės patirties.

Vyresniosios muzikų kartos atmintyje, klausantis šios plokštelės įrašų, ko gero, šmėstels R. Katiliaus jaunystės polėkio prisiminimai. Ir apskritai kiekvienas melomanas galės su malonumu pasiklausyti gyvybe ir šiluma, sąmoju ir lyrika, virtuozine technika ir menine forma, subtilumu ir kontrastų energija alsuojančių R. Katiliaus ir L. Lobkovos interpretacijų.

Raimundo Katiliaus įrašyta muzika - ne tik atskirų studijų reikalaujanti tema, bet ir milžiniškas mūsų interpretacinės kultūros klodas, kuris, be abejonės, dar turi išsiskleisti ne vieno aktualaus įrašų leidinio pavidalu. Tikėkimės, tai virs realybe.