7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Erikos Petunovienės – Aytės paroda „Mitologinis skrydis“

Rengėjų inf.
Nr. 29 (1436), 2022-09-23
Anonsai Kultūra

Spalio 4 dieną Lietuvos Respublikos Seimo III rūmų parodų galerijoje atidaroma Lietuvos dailininkų sąjungos narės, tapytojos Erikos Petunovienės – Aytės paroda „Mitologinis skrydis“ pristatys paskutiniųjų metų dailininkės darbus. Lietuvai ir pasauliui sudėtingu laikotarpiu tapyti paveikslai atspindi tarpinę būseną tarp naujo žvilgsnio ir atminties, iškeliavimo į nepažįstamas žemes ir grįžimo namo.

Parodos koncepcija yra įkvėpta klasikinės graikų kultūros sampratos „nostos“, kuri reiškia ilgą grįžimą namo jūra. Senovės pasaulyje retas išgyvenusių karių sugrįžimas namo po karo savaime buvo laikomas vertybe, tačiau šis literatūrinis motyvas taip pat turėjo ir kitą prasmę. Nuo pasaulietiškų konfliktų, perversmų ir neramumų nutolęs graikų mitų herojus jūroje tarsi patekdavo ties pasaulio kraštu, kurį valdo jau nebe žmonės, bet dievai ir pusdieviai ar fantastinės būtybės, ir kuriame susiliedavo ribos tarp realybės ir transcendencijos. Ilga kelionė namo herojui tapdavo dovana, leidžiančia pamatyti tikruosius, žmogiškų ydų nesuterštus, pasaulio egzistavimo principus. Šis pasakojimo būdas, įkvėpęs abstrakčių E. Petunovienės – Aytės paveikslų temą, buvo grįstas ir kitų klasikinių kategorijų – mimezės ir diogezės priešprieša. Mimezė suvokta kaip pasakojimas, kuriame stengiamasi atkartoti jau kažkieno patirtus įvykius, pamėgdžioti regimąją realybę, pasaulio vaizdinį konstruoti per žmogiškosios patirties prizmę. Diogezė buvo suvokiama kaip pasakojimas, kuriame pasakotojas ir stebėtojas yra atribotas nuo istorijos turinio, kuriame pasaulio reiškiniai egzistuoja kaip apžvelgiami iš šalies objektai, kuriuos reikia suvokti, o ne juose dalyvauti. E. Petunovienės – Aytės paveikslai yra sukurti tarsi lankytojų suvokimo lauke iškylančios vizijos, kuriose auditorija visiškai dalyvauja kaip stebėtojai ir suvokėjai. Kviestaba stebėtojus tapytoja siekia perteikti tą, ką buvome priversti įsisąmoninti pasaulinės pandemijos metu. Kiek mažai įtakos mūsų pačių veikimas turi savo eiga egzistuojančiam pasauliui pasimatė tuomet, kuomet turėjome atsisakyti ne tik daugelio savo veiklų, tačiau ir paties principinio egoistiško įsivaizdavimo, kad esame pagrindiniai visatos veikėjai. Sugrįžimas namo į įprastas erdves, tačiau su nauju sąmoningumu ir pagarba, persmelkia parodos paveikslus. Lankytojai kviečiami iš naujo kartu su tapytoja leistis į kelionę po gerai pažįstamus, literatūroje, pasakojimuose bei legendose įamžintus kraštus. Tačiau kaip patirti praeitį, kuomet pasaulyje viskas darosi nebeatpažįstama?

Tapytoja į šį klausimą atsako pareikšdama, kad praeitį reikia išardyti, dekonstruoti, įsižiūrėti, kas joje būta esminio ir performuoti, paversti naujoves galinčia priimti dimensija. Tą pasiekti autorė stengiasi atsisakydama to, kas literatūriniuose pasakojimuose tebuvo išorinis nereikalingas kiautas, ir ryškindama tą, kas jos nuomone yra archetipinių pasaulio taškų esmė. Legendinių kraštų pavidalų nebereikia pamėgdžioti pagal praeities paveikslą. Vietoje to, darbuose gilinamasi į tai, kokią istoriją šios vietos suvokėjui pasakoja pačios. Paveikslas „Septynių dienų kelionė“ asociatyviai vaizduoja nutrūkstantį tolygų taką ir lankytoją į šoną pasivedėjančias „salas“. Skirtingo intensyvumo paveikslų masės simbolizuoja etapais išskaidytus potyrius, kiekvienos dienos įspūdžio skirtingumą ir savitumą, verčiantį gebėti skaldyti savo dėmesį nuo tiesios mąstymo linijos. Paveikslas „Pasaulio sukūrimas“ vaizduoja dėmesį prikaustančią tuštumą liepsnų liežuvių fone. Minkšti, migloti potėpiai perteikia nežinomybę, nerimą susitikus su pirmykščiu chaosu, iš kurio viskas radosi. Pirmapradę tamsumą išsklaidančios, pirmą kartą ryškiau įsižiebiančios saulės įvaizdis perteiktas paveiksle „Saulėgrįža“. Paveikslas „Septynios jūros“ perteikia kaleidoskopiškai išskaidytus šviesos mirgulius – tokius, kokie jie yra matomi ne ant vandens paviršiaus. Paveiksle veikiau pasitelktas pačios jūros „matymo taškas“ – tarytum panėrę po vandeniu matome kaitrios saulės atšvaitų verpetą, kviečiantį įsisąmoninti jūrą ne taip, kaip esame įpratę. Vietoje pasyvaus, elementaraus marinistinio peizažo galime regėti jūrą kaip energijos, kismo, šviesos ir amžino judėjimo šaltinį. Šiuos nuolatos vibruojančios atmosferos įvaizdžius perteikia ir paveikslai „Aš pagrosiu tau vėju“, „Begalybė“ ir „Rytas“. Energingi potėpiai sinestezijos principu perteikia besiblaškančio vėjo muzikinį nervingumą, o ugnies liežuviai, apgobiantys augmeniją simbolizuojančius žalius štrichus, yra paranormalaus mėlyno atspalvio – taip pasakojama apie nenutrūkstantį mistinį virsmą, kilimą aukštyn į nežinomybę. Priešingai – blyškūs, vienas kito netrikdantys atspalviai pasitelkti atvaizduoti ryto rimtį. Pirmapradžių pasaulio elementų temą papildo  paveikslas „Paukščių takas“. Šio paveikslo lakiose masėse pabirę ryškūs akcentai atspindi žmogaus norą stichijose įžiūrėti sistemas, ženklus arba kelrodes. Paveikslas ženklina perėjimą į antrąją parodos paveikslų dalį, kuomet lankytojams yra pristatomi nebe transformuotų stichijų, o legendinių žemių vaizdiniai – suvokėjas atvyksta į jam pažinų pasaulį, grįžta namo, tačiau jo matymas jau pasikeitęs.

Pirmasis paveikslas „Mikėnai“ yra įkvėptas vadinamųjų „kiklopų sienų“ – mūro bei arkos pavidalo struktūrų, kurios vietos gyventojams atrodė pastatytos nebeatmenamais laikais ir viršmogiška galia. Užmaršties galios įvaizdžiai paveiksle yra perteikti vienas kitą perdengiančiais, paslėptais, tačiau paveikslo faktūroje išryškėjančiais potėpiais. Vieninteliai matomi paslėpto paveikslo piešinio ženklai yra kresnas arkas primenančios figūros. Paveikslas „Atlantida“ yra sukurtas perteikti neaprėpiamo gylio pojūtį. Šis pojūtis suvokėjui susidaro natūraliai – dėl išnaudotos spalvinės perspektyvos. Priešingų spalvų – geltonos-oranžinės bei mėlynos-ciano – derinys labiausiai atskleidžia šių spalvų potencialą, todėl atvaizduota okeano mėlynė turi ne tik pajuntamą gelmę, tačiau ir suspindi netikėtu neoniniu atšvaitu. Taip sukurtas portalo į neaprėpiamą erdvė įspūdis, kurį dar labiau stiprina priešpastatytų horizontalių bei vertikalių akcentų derinys. Atlantida yra tai, kas palaidota po sluoksniais, giliai, kas yra skirtinga nuo mums pažinaus pasaulio. Abi skirtingos paveikslo plotmės, vaizduojančios suvokiamą realybę ir paslėptą utopinį miestą, yra užpildytos sprogstančiais, energingais, vienas nuo kito atsispiriančiais potėpiais. Paveikslas „Delas“ vaizduoja salą, kurioje gimė mitiniai dvyniai – graikų saulės dievas ir mėnulio deivė. Graikų mitas pasakoja, kad Apolonas niekaip negalėjo gimti, todėl pirmagimė Artemidė vos užgimusi stojosi padėti savo broliui. Paveikslo tema yra neperskiriamas ryšys: kompozicija perteikia dviejų masių svorį ir tuo pačiu lygiavertiškumą. Skirtingų polių pusiausvyrą užtikrina stebėtojo dėmesį įcentruojantis mirguliuojančių detalių piešinys, simbolizuojantis skirtybes apjungiančią energiją. Paveikslas „Pompėja“ yra grįstas Pompėjos auksu vadinta purpuro spalva, kuri naudojama ne tik kaip tiesmukas šio praeities miesto ženklas, tačiau ir kaip sugestyvus pakilią šventišką nuotaiką (Pompėjos pavadinimas reiškia šventę) kuriantis sugestyvus elementas. Indikatyvus potėpių aiškinimas autorės darbuose yra kartais paslėptas, kartais išryškintas – kaip paveiksle „Karališkas pasivaikščiojimas“ ar „Anima Mundi“, kuriame pasaulio siela vaizduojama kaip įvairių atpažįstamų gyvūnų pavidalų, simbolizuojančių gyvybės įvairovę, fuzija. Paveikslai „Monopolis“ ir „Eldorado“ pabrėžia kontrastą tarp pilnai erdvę užpildančios, dominuojančios, racionalios konkrečios struktūros, atspindinčios šiaurietišką sterilios, universalios architektūros charakterį, ir Pietų Amerikos menui būdingo spalvingumo, kaitros, vibruojančios atmosferos ir savotiškumo naivumo, bet kartu ir tikrų, žmogiškų namų šilumos.

Seime pristatomos parodos paveikslai sukurti kardinaliai besikeičiančio pasaulio fone. Pastarojo meto globalūs įvykiai skatina pervertinti iki tol egzistavusią tvarką ir mąstysenos šablonus. Abstrakčiuoju simbolizmu grįsta E. Petunovienės – Aytės kūryba dekonstruoja mums pažįstamus vaizdinius išskaidydama juos į iškarpas, kurias tapytoja struktūruoja ir išdėsto iš naujo. Būtent naujas matymo būdas, atpažįstamų pasaulio vaizdinių perdėliojimas išryškinant tai, kas iš tikrųjų yra svarbiausia, yra pagrindinė šios parodos tema.

 

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas

Žymos:
Rengėjų inf.,