1928 01 03 – 2022 05 26
Su giliu liūdesiu pranešame, kad š. m. gegužės 26 dieną anapilin iškeliavo ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tapytojas Silvestras Džiaukštas.
Vyresniosios kartos tapytojas Silvestras Džiaukštas gimė 1928 m. sausio 3 d. Mikalavos vienkiemyje, Švenčionių rajone. 1948–1954 m. LSSR valstybiniame dailės institute studijavo tapybą. Jo dėstytojais buvo Antanas Gudaitis, Algirdas Petrulis, Bronius Uogintas. Tapytojas nuo 1957 metų pradėjo dalyvauti parodose. Buvo LDS narys. Surengė keturias personalines parodas. 2013 metais LNDM Taikomosios dailės muziejuje buvo surengta penktoji S. Džiaukšto ir jo žmonos Galinos Petrovos-Džiaukštienės kūrybos paroda, kurios kuratore teko garbė man būti. Tuomet iš arčiau, dailininko dirbtuvėse susipažinau su S. Džiaukšto kūryba. Tačiau jo santūrus būdas visiškai nebuvo būdingas kūryboje. Dailininkas savo dirbtuvėje parodė kalnus eskizų, neeksponuotų drobių, skleidžiančių įvairiausius meninių ieškojimų, temų moderninimo aspektus. Parodoje eksponavome kūrinius iš dailininko dirbtuvės, Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, galerininko Stasio Juškaus kolekcijos, taip pat buvo parodytos dokumentinės studijų laikų, kūrybinių ieškojimų epizodus fiksuojančios fotografijos. Pirmą kartą buvo išeksponuoti eskizai, piešiniai, liudijantys puikius piešėjo įgūdžius, asociatyvų mąstymą, improvizacinę prigimtį. S. Džiaukštas naudojo laikraščių ir žurnalų iškarpas, šriftus, juos apipiešdamas, perkurdamas fotografijas iš socialistinių respublikų žurnalų, taip interpretavo to meto ”aktualijas”.
S. Džiaukšto kūryba oficialiai buvo vertinama už lakonišką ir konstruktyvią kompoziciją, kolorito skambumą, stambiaplanes figūras, laikotarpį savitai perteikiančias temas. Jis nevengė ideologinių temų, tačiau visada tapyboje siekė originalių kompozicinių sprendimų. Labai reikliai vertindamas savo darbus, autorius juos nuolat tobulino, arba tiesiog pertapydavo iš naujo. Tai paaiškina ir jo pomėgį faktūroms bei pastoziškumui.
S. Džiaukšto dėka lietuvių tapybos istorija praturtėjo neįprastai drąsiais plastiniais ieškojimais. Plati jo kūrybos amplitudė svyravo nuo gilių psichologiškai įtaigių iki subtilių lyriškų kompozicijų („Balkono gėlės“, “Regbio žaidėjai”, “Botanikės”1969–1974, pastaruosius dešimtmečius tapytų žirgų, moterų aktų kompozicijų ir kt.). Išskirtiniai S. Džiaukšto kūriniai, įkūnijantys karo grėsmes: juose dėmesį prikausto transformuoti, groteskiški, brutalūs žmogystų žvėriški pavidalai, komponuojami skirtingais rakursais, deformuotais judesiais, peizažo ar kultūros paminklų fone. Džiaukštas plastiškai kalba apie svarbias, aktualias filosofines potekstes: „Karo dievas“, Taikiniai“ („Songmio aukoms atminti“, 1969–1972) „Vampyras“ (1972), „Didysis karo dievas“ (1969), „Karo pabėgėliai. III“ (1972). Daugelyje S. Džiaukšto kompozicijų galima įžvelgti autoportretinių bruožų turinčių personažų, kuriuose atsiskleidžia unikalusis „aš“ – pavyzdžiui, į dangaus gelmes žvelgiantis romantiškas „Svajotojas“ (1970).
Autorius teigė, kad jis yra tikrasis socialinio realizmo atstovas, kuriam labiausiai rūpi jo gimtųjų Švenčionių, Vilniaus krašto žmonės, vaikystėje ir jaunystėje patirti įspūdžiai, pokario metų tragedijos ir netektys, girdėtos dainos ir pasakojimai, – visa, kas vyksta pasaulyje, dailininkui atrodė svarbu ir įdomu. Lietuvos kultūra neteko iškilaus tapytojo, jautraus menininko.
Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė
Atsisveikinimas su menininku Šv. Petro ir Povilo bažnyčios laidojimo namuose (Paco g. 4), II šarvojimo salė:
sekmadienį (gegužės 29 dieną) nuo 16.00 – 20.30 val.; pirmadienį (gegužės 30 dieną) nuo 09.00 – 13.00 val.
13.00 val. urna išlydima į Antakalnio kapines, Menininkų kalnelį.
Šventos mišios pirmadienį 7.30 val. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.
Lietuvos dailininkų sąjungos vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą menininko žmonai Galinai Petrovai-Džiaukštienei, artimiesiems, draugams ir visiems, pažinojusiems menininką.