Ramunės Vėliuvienės paroda „Kontekstai“
Nuo gegužės 2 d. galerijoje „555" (T. Ševčenkos 16-f) veikia jubiliejinė Ramunės Vėliuvienės paroda, kuri žymi kūrybinio kelio keturiasdešimt penkmetį. Dailininkė yra surengusi virš 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jubiliejinėje parodoje eksponuojama: svarbiausių estampų retrospektyva ir dvi naujos serijos. Objektų ir instaliacijų serija „5 pašto dėžutė“, sukurta iš karinės gamyklos gaminių detalių. Serija „Atminties vizualizacija“ – tai skaitmeninės grafikos darbai, skirti vaikystės prisiminimams.
Ramunė Vėliuvienė (g. 1949) labiausiai žinoma kaip grafikė, meistriškai įvaldžiusi ofortą ir kitas giliaspaudės technikas. Vis dėlto XXI a. menininkė išbando ir naujas raiškos formas – redimeidą, skaitmeninį vaizdą. Savo jubiliejinio gimtadienio parodą ji sudarė iš dviejų dalių – retrospektyvos ir naujų kūrinių. Abi dalis jungiantis iškirtinis parodos bruožas – tai savitas, itin glaudus, konceptualus meno ir gyvenimo, kūrybos ir autobiografijos ryšys.
Pirmoje parodos dalyje eksponuojami įvairiais laikotarpiais sukurti estampų ciklai susiję su tam tikrais menininkės gyvenimo kontekstais. „Kalendorinių švenčių“ (1978) litografijos mena etnokultūrinį sąjūdį, kraštotyros ekspedicijas ir bendro gyvenimo su garsiuosu Lietuvos etnologu Norbertu Vėliumi (1938–1996) pradžią. Aistros istorijas pasakojantis ofortų ciklas „Moterys“ (1983) sukurtas ypatingai intensyvaus šeimos gyvenimo metais. Triptikas „Nykstanti tėvynė“ (1989) amžininkams sužadina prisiminimus apie sovietmečio pabaigoje, perestroikės metu kilusį ekologinį, arba žaliųjų, judėjimą. Vienas įspūdingiausių Vėliuvienės darbų, religinio susikaupimo kupinas 12 ofortų ciklas „Evangelijos skaitymai“ (1991–1994), iš laiko perspektyvos atrodo lyg pasiruošimas skaudžioms asmeninėms netektims. Ciklai „Sename parke“ (1991), „Laiko parkai“ (2000–2009) neišardomai sujungia gamtos ir kultūros laiką, skaidrų ankstyvą parkų augmenijos vešėjimą ir dvarų liekanų nykimą, kolektyvinę šimtmečių atmintį ir piešimui, oforto plokštės ėsdinimui sugaištas valandas ar minutes.
Antroje parodos dalyje eksponuojami naujausi darbai taip pat labiausiai susiję su laiku ir atmintimi. Įsirengusi dirbtuvę buvusios slaptos sovietinės gamyklos, vadinamosios „pašto dėžės“ patalpose ir nepraleidusi progos įsigyti išparduodamo gamyklos inventoriaus, menininkė atsitiktinai susidūrė su savitu sovietiniu paveldu. Iš priglaustų daiktų bene labiausiai ją žavėjo „karo industrijos partitūros“ – karinių prietaisų mikroschemos ir jų brėžiniai. Mikroschemas Vėliuvienė lyg estampų klišes atspaudžia ant popieriaus arba pasitelkia dioraminiems asambliažams, primenantiems rampos šviesų nutviekstą scenos dėžę ar architektūrinėse erdvėse išeksponuotas abstrakcijas.
Maždaug prieš dešimtmetį, pastebėjusi, kad praeities prisiminimai ryškesni už kasdienybės įspūdžius, menininkė ima rašyti dienoraštį, taip pat remdamasi senomis fotografijomis užrašinėja giminės istoriją. Naujausias skaitmeninių atspaudų ciklas „Atminties vizualizacijos“ – vaizdinis šio atminties darbo atitikmuo. „Dedikacijos“ protėviams, diedukams ir bobutėms, sukurtos iš giminės relikvijų, atminties laikmenų – senų nuotraukų, siuvinėtų kilimėlių, gautų ordinų, įstabių buities rakandų, o taip pat – menininkės vaikystės piešinių. Serijoje „Vaikystės baimės“ Vėliuvienė prisimena savo vaikystę miškų apsuptoje Varėnoje. Ten ją baugino ne tik tamsa, bet ir sovietinėje mokykloje demagogiškai propaguota atominio karo grėsmė. Nuo baimių ji tuomet gelbėjosi vienaip ar kitaip persikeldama į virtualią būtį. Šioje parodoje iš savo sukurtų vaizdų virtualybės menininkė tarsi grįžta į kasdienį gyvenimą ir dar eksponuoja įvairiems dokumentams skirtas savo portretines fotografijas, kurių kilmės kontekstų, kaip pati sako, tiksliai neprisimena.
Erika Grigoravičienė
