Ką tik pasibaigęs Kauno erdvėse, festivalis „Kaunas mene“ sklinda toliau

Ką tik pasibaigęs Kauno erdvėse, festivalis „Kaunas mene“ sklinda toliau. 2018 11 27-12 31 VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3, 87121 Telšiai) eksponuojama Lauros Zaveckaitės (JAV/LT) instaliacija „Nykstantys“ – eilė baltų krucifiksų, atlietų nuo senelės Antosės namuose rastos Jėzaus figūrėlės, jau nulipusios nuo savo kryžiaus, nukeliavusios į Niujorką ir atgal grįžusios jau šiais porcelianiais kūnais – kurie visi nuo vieno, bet visi skirtingi. Dalis instaliacijos visiems laikams apsigyveno Labanoro girios medžiuose. Apie šią instaliacijos dalį sukurtas videofilmas, įvykusios kolaboracijos rezultatas, taip pat eksponuojamas Telšiuose – Francisco Janes (PT / LT) ir Lauros Zaveckaitės „Be pavadinimo“. Kviečiame apsilankyti!

Pakilę, lyg procesijoje sklendžiantys balta galerijos erdve Lauros Zaveckaitės miniatiūriniai balto porceliano krucifiksai, kuria konceptualią laiko bei erdvės poeziją.

Atliejų originalas yra Lauros prosenelei priklausiusi relikvija. Aliuminė Kristaus figūrėlė išlikusi medinei daliai sudūlėjus, lyg išsilaisvino nuo kryžiaus ir tvyro ore. Laura, pasitelkusi liejimo procesus, reprodukavo „originalą“, taip Jėzaus kūno atvaizdai tapo originaliu kūriniu.

Sekant linijinę nukryžiuotlųjų procesiją, galima pastebėti, kad kiekviena atlieja šiek skiriasi nuo būsimos ar buvusios, taip kuriasi ritminės formos variacijos, iki kol forma visai „ištęžta”, nors prototipas dar šiek tiek atpažįstamas.Tai yra lyg ir filosofinė parabolė permanentiškumui, tiek ideologinių, religinių dogmų virsmo ir nykimo laike, iliustruota techninkių aplinkybių – gipso formos dėvėjimosi. Liejant yra prarandamas formos preciziškumas, su laiku nyksta gipso formos prototipo detalės, kai kurios figūros skiriasi dar labiau – aplinkybių ar autorės įsikišimo dėka. Mechaniškas produkcijos gaminimo principas pabrėžia išvardijimo, vieneto grupėje svarbą, nekreipiant dėmesio į kiekvienos atliejos individualumą, unikalumą – tai tampa nesvarbu.

Ši minimalistinė forma sukuria erdvę apsvarstyti tikėjimo, netikėjimo, įsitikinimų klausimus. Autorės pasirinkta balto porceliano ant baltos sienos vizija bei linijinė jos kompozicija, netikėtai įsiveržia į meditatyvinį psichologinį lauką, tuo pačiu šiuo vaizdu iliustruoja šiuolaikinę aplinką.
Priartėjama prie gilesnio religinio suvokimo perspektyvos, priešingai miglotai bei šiek tiek šališkai moderniosios krikščionybės sąvokai. Įprastai Kristus reprezentuoja krikščionybės mitologiją ir moralę, o ne neokolonistinės vakarietiškos kultūros tradiciją – sukomercintą religingą tikėjimą ir pamaldumą. Kaip žiūrovas prisitaikys prie kitokio, išvaduoto, plaukiančio, netobulo, masiškai pagaminto Kristaus atvaizdo? Rezultatas – menininkės pristatyti Kristūs performuluoja visą krikščionybės mitologiją, mechanišku gamybos procesu bei vizualia sintaksės logika, būtent čia modernus Kristaus atvaizdas įvardijamas kaip kičo vienetas, kurio gilesnė, dvasingoji prasmė kelia klausimą žiūrovo sąmonėje. Instaliacijos estetika paradoksaliai įkvepia intymiai kontempliacijai, naujai simbolio interpretacijai bei atvirai diskusijai.

Parengta pagal Joshua Poveda tekstą „Lauros Zaveckaitės Kristaus(u) poezija ir logika”

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis KAUNAS MENE. TAIP ARTI, TAIP TOLI
8-ojo festivalio potemė „Taip arti, taip toli“ - siūlo pagalvoti  apie atstumo, laiko realiatyvumą, kaip kintanti perspektyva keičia aktualijų vaizdą, svarbą ir supratimą apie jas. Festivalis vyksta Lietuvos šimtmečio metais, todėl kuratoriai siekė praplėsti kultūrines Lietuvos sienas ir pakviesti į festivalą užsienyje gyvenančius lietuvių autorių, tarp kurių –Laura Zaveckaitė (JAV / LT), Vytenis Jankūnas (JAV/LT), Neringa Naujokaitė (DE/LT).

Toli, kaip svajonė. Ar toli, kaip žemės drebėjimas Lietuvai – kaip mokykloj mokė, gimtinė „nėra seisminėj zonoj“. Toli, kaip laukiama paauglio pilnametystė, kuri vis niekaip neateina. Arti, kaip netikėta senatvė. Arti, kaip bijančiam žaibo dundantis griaustinis. Arti, kaip dvi su puse valandos nuo Londono iki Lietuvos.

Kaimynų susvetimėjimas. Ir tapatinimasis su žmonėmis iš tolimų kraštų, tarkim, pažiūrėjus filmą apie jų tradicijas, kuriame randame tas pačias šeimos vertybes.
Sąvokos toli ir arti individualiai suvokiamos. Atstumo reliatyvumą gali apspręsti vidinis interesas, asmeninės būsenos, nuotaikos. Kartais tai sąmoningas pasirinkimas. Dažniausia ne. Bet atpažinimo akimirka (smulkmenos ar tapačios problemos) svarus suvokimo veiksnys, o bendrumo POJŪTIS artina.

Hermione Allsopp (UK), Grégoire Fabvre (FR), Židrija Janušaitė (LT), Vaida Tamoševičiūtė (LT)
Gruodžio 5-ą d. (trečiadienis) 16 val. Antano Mončio namuose – muziejuje (S. Daukanto g. 16, 00135 Palanga) vyks tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ parodos atidarymas. Ši paroda Palangoje yra festivalio sklaidos dalis, kuri savaime pratęsia 8-ojo festivalio potemę „Taip arti, taip toli“, siūlančią pagalvoti  apie atstumo, laiko realiatyvumą, kaip kintanti perspektyva keičia aktualijų vaizdą, svarbą ir supratimą apie jas. Parodoje pristatomi autoriai: Hermione Allsopp (UK), Grégoire Fabvre (FR), Židrija Janušaitė (LT), Vaida Tamoševičiūtė (LT). Kviečiame apsilankyti!
Ką tik pasibaigęs Kauno erdvėse, festivalis sklinda toliau. 2018 12 05 – 2019 01 06 dienomis Antano Mončio namuose-muziejuje veiksiančioje parodoje – ką tik festivalyje eksponuoti kūriniai – britų menininkės Hermione Allsopp instaliacija „Gaubti saugotinus“ ir pietų Prancūzijos autoriaus Grégoire Fabvre 26-is menininkus apjungiantis (kurių tarpe ir lietuviai Dalia Andziulytė, Marija Griniuk, Eimutis Markūnas, Povilas Ramanausakas, Eglė Ulčickaitė) bei siurrealistų žaidimą interpretuojantis video „KINO-balopox“.

Židrija Janušaitė ir Vaida Tamoševičiūtė festivalio atidarymo proga ką tik praėjusį spalį Kauno menininkų namų kieme sukūrė nuostabaus vizualumo performansą. Antano Mončio namuose – muziejuje Židrija pristatys nuo lygiadienio (2013 09 22) iki lygiadienio (2014 09 22) trukusį fotografijų ciklą, kuriame fiksuotos kasdienės akimirkos vis kitusiame saulės tekėjimo laike bei aplinkoje.
Vaida Tamoševičiūtė Palangai sukūrė ekspoziciją, kuria pasakojamas asmeninis kismas nuo ankstesnėje kūryboje reikšto savižalos motyvo iki motinystės temos, kuri tvirtai įsipynusi į dabartinę menininkės kūriniją. Kismas ir bendri taškai. Per fizinę traumą ar vaiko gimimą – atrasti save. Tai jungia abu etapus.

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis KAUNAS MENE. TAIP ARTI, TAIP TOLI
Toli, kaip svajonė. Ar toli, kaip žemės drebėjimas Lietuvai – kaip mokykloj mokė, gimtinė „nėra seisminėj zonoj“. Toli, kaip laukiama paauglio pilnametystė, kuri vis niekaip neateina. Arti, kaip netikėta senatvė. Arti, kaip bijančiam žaibo dundantis griaustinis. Arti, kaip dvi su puse valandos nuo Londono iki Lietuvos.

Kaimynų susvetimėjimas. Ir tapatinimasis su žmonėmis iš tolimų kraštų, tarkim, pažiūrėjus filmą apie jų tradicijas, kuriame randame tas pačias šeimos vertybes.

Sąvokos toli ir arti individualiai suvokiamos. Atstumo reliatyvumą gali apspręsti vidinis interesas, asmeninės būsenos, nuotaikos. Kartais tai sąmoningas pasirinkimas. Dažniausia ne. Bet atpažinimo akimirka (smulkmenos ar tapačios problemos) svarus suvokimo veiksnys, o bendrumo POJŪTIS artina.

Festivalio organizatorius galerija „Meno parkas“ (Kaunas / Diuseldorfas).
Parodos partneriai: Antano Mončio namai – muziejus (Palanga), galerija „Unit 1 Gallery | Workshop“ (Londonas), galerija „4, Barbier“ (Nimas, Prancūzija).

www.menoparkas.lt
 

Pagrindiniai festivalio rėmėjai:
Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba
Kauno miesto savivaldybė
Lietuvos dailininkų sąjunga

Renginio partneris:
Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetas