Plenero „Šviesa – Tiesa“ paroda

Plenero „Šviesa – Tiesa“ paroda vyks Rusų kultūros centre (Išganytojo g. 2/4, Vilnius)

Parodos atidarymas rugsėjo 23 d. 18:00 val. ir veiks iki spalio 13 d.

Pleneras „Šviesa –Tiesa“ Kudirkos Naumiestyje 2017
Kudirkos Naumiestyje aštuntus metus iš eilės įvyko šviesos ir tiesos paieškos. Plenero pavadinimas pasiskolintas iš Lietuvos himno, parašyto V. Kudirkos.  O plenero dvasiai savitumo priduoda  minėto miestelio ribinė istorinė, geografinė padėtis. Išsidėstęs Šešupės ir Širvintos santakoje, prie pat Kaliningrado srities sienos, miestelis atrodytų ramus ir net apsnūdęs, kuriame laidotuvių daugiau nei vestuvių.

 Vienas iš plenero gyvavimo motyvų ir kontekstų yra pasienis. Ar tai tik valstybinė Lietuvos respublikos ir ES siena? O gal natūraliai ar nenatūraliai baltų žemėse atsiradusi skirtingų civilizacijų ir kultūrų riba? Pastaroji veikiama geopolitinių veiksnių kelis kartus atsidurdavo vertybiniame virsme. Vakarų kultūrą, LDK likučiai, Lietuvos respublika, dabar geografiškai esantys rytuose. O iš vakaruose  buvusių Rytprūsių  buvo parnešama įvairi kontrabanda, o ypač, kas svarbu XIX a. uždrausta  lietuviška spauda. Dabar siena uždaryta, beje viena iš seniausiųjų  ir nepakitusių Europos sienų, nustatytų dar Vytauto Didžiojo laikais. Širvintos ir Šešupės upės pusės sruvena kaip sruvenusios, primindamos apie laiko nepastovumą  ir masina disidentiškam žygiui-  neformaliam plenerui.

 Pirmasis pleneras įvyko 2010 metais ir nenutrūko iki šiol, nes nebuvo jam  rašomų projektų, prašoma lėšų.  Rėmėjai - gera valia, kaip pasakytų vienas iš plenero kuratorių Mantas Maziliauskas.  Laisvas menininkų susibūrimas, minimaliai patenkinant buitinius poreikius, užtat daug laiko ir laisvės pačiai kūrybai. Nes pleneras - tai ne tik kūrybos, bet ir komunikacijos, naujovių ir idėjų sklaidos vieta. Čia nauja atnešama, čia naują ir pasiimama. „Šviesa –Tiesa“ dabar jau stabilus meno renginys pamažu  tapo miestelio istorijos dalimi.

Plenero uždaviniai pasirėmus Lietuvos himno žodžiais visada buvo švietėjiški. Atnešti į uždarą provincijos gyvenimą meniškos dvasios ir priešintis meno gyvenimo reiškinių formalizavimui.   Realybėje tai-niūniuojami   provincijos ritmai,  atitinkamos ir meninės refleksijos.  Klausimas kokią žinią norėtume perduoti  visiems žiūrovams iš šio plenero?

Viena iš kertinių žinių  tai stovėti lietuviškoje dvasioje. Dailininkui tai nebloga proga puoselėti lietuviškąją spalvinę tapybos mokyklą susiformavusią tarpukariu. Žinoma, galima prikišti, kad tai ribotas požiūris ir netgi konservatyviai provincialus. Tačiau tokia galimybė gali būti puikiai interpretuojama atsiliepiant į nūdienos realijas. Galų gale spalvos matomos tik šviesos tiesoje. Tokiu keliu natūraliai eina keletas tapytojų pateikdami impresionistiškai - ekspresionistinius kūrinius. Čia būtų galima išskirti autorių Mindaugo Pauliuko, Romano Averincevo, Irenos Mikuličiūtės, Viliaus Kiškio tapybos darbus. Kita galimybė yra puoselėti lietuviškąjį teminį konceptą. Susitelkti ties ženklų prasme ar jų simbolių vertybine kaita, kuri galbūt paveikta paribio situacijos tarp kultūrų ir sienų. Tokiu keliu eina autoriai Mantas Maziliauskas ir Liutauras Griežė.
Visumoje autoriai pateikia tai, kas yra jų pačių atsakomybėje prieš pačius save. Temos, programos, ribotas gerbūvis ir ataskaitos - tai kitokių plenerų dalis.

                                                                          Plenero dalyvis ir kuratorius Mindaugas Pauliukas