„Paukštyno bendrabutis“ Nuotraukos iš Klaipėdos jaunimo teatro arch.
Pernai nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pristatytas Mindaugo Nastaravičiaus pjesės „Paukštyno bendrabutis“ eskizas (režisierius – Valentinas Masalskis, vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai) šių metų festivalyje išaugo į spektaklį, kurį lapkričio 25 d. bus galima pamatyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
Kaip savo pjesę „Paukštyno bendrabutis“ pristatytumėte „Versmės“ festivalio žiūrovams?
Mindaugas Nastaravičius:„Paukštyno bendrabutis“ – tai pjesė apie rutiną ir vienatvę, apie tai, kaip vieniša moteris gyvena ir mąsto apsupta kitų, tarsi artimų, panašių, tačiau iš tikrųjų visai svetimų, skirtingo likimo moterų. Rašydamas pjesę, norėjau kalbėti apie moteriškumo nuvertinimą, jo naikinimą, apie vyro požiūrį į moterį, apie moterį, kuri leidžia vyrui į ją žvelgti kaip į silpną, ribotą, priklausomą nuo aplinkybių. Ši pjesė yra apie tai, kiek nedaug tereikia, kad žmogus pamirštų, kas yra žmogus.
Taip pat rūpėjo parodyti, kad mes visi, nepriklausomai nuo mūsų tikrovės, gyvenimo sąlygų, įsitikinimų, norime kalbėti apie tuos pačius dalykus – artumo ilgesį, kito žmogaus poreikį, laikinumą. Pjesės personažai taip pat nori kalbėti apie meilę, aistrą, pavydą, kerštą, tačiau tai daro sava kalba, kuri vieniems galbūt sukels šypseną, juoką, kitiems – gailestį, liūdesį.
Kas paskatino imtis tokios temos?
M. N.: Situacija paprasta: prieš dvejus metus Valentinas Masalskis vadovavo trupei, kurioje buvo vienuolika merginų ir vienas vaikinas. Tad reikėjo pjesės, kurioje jie visi galėtų vaidinti. Atėjus į susitikimą, režisieriaus lūpose jau skambėjo žodis „bendrabutis“. Jis įsivaizdavo, kad pjesė galėtų būti apie uždarą erdvę ir skirtingus gyvenimus šioje erdvėje. Ėmiau įsivaizduoti tą „vienuolikos ir vieno“ situaciją, ir netrukus visa tai susiejau su paukštynu. Manau, aiškinti čia nieko nereikia. Vienuolika ir vienas...
Bendrabutį ėmėme suvokti kaip metaforą. Tapo nebesvarbu, kur jis stovi, kokių tautybių žmonės jame gyvena. Tiesiog kūrėme uždarą erdvę, mėgindami įsivaizduoti, kaip ji keičiasi „pravėrus langą“, įsileidus žmogų iš „kito bendrabučio“, personažams palengva suvokiant, kad jie ir yra tas bendrabutis. Iš to ir kilo absurdiškos, groteskiškos situacijos, sumišusios su gyvenimo tikrove – kasdieniška, įprasta, nuspėjama.
Kaip ši pjesė pakito nuo praėjusių metų „Versmėje“ matyto varianto?
M. N.: Sakyti, kad pasikeitė viskas, nebūtų labai tikslu. Nes per metus pakito ne viskas, o viskas keitėsi dešimt kartų. Perrašinėjau ir pjesės pradžią, ir pabaigą, ir atskiras scenas. Tad šiek tiek pasikeitė ir siužetas. Taip pat daugiau padirbėjau su charakteriais – manau, dabar jie ryškesni, aiškiau atpažįstami.
Kuo jums, kaip dramaturgui, svarbus bendradarbiavimas su režisieriumi Valentinu Masalskiu?
M. N.: Man visada patiko tie jausmai, kuriuos išgyvenu žiūrėdamas Masalskio spektaklius. Aš nežinau, „gerai“ ar „blogai“ jis vaidina, režisuoja, bet žinau, kokios būsenos išeisiu po spektaklio. Jo kuriamas teatras yra gyvybės teatras, emocijos teatras, ir ryškiausiai, mano supratimu, Masalskio talentas pasireiškia tomis emocijomis varijuojant. Tarkime, sielvartas ir liūdesys. Arba šlykštėjimasis ir bjaurėjimasis. Žodžiais nenupasakosi, kokius skirtumus, kokias erdves kūrybai jis sugeba pamatyti tarp vieno ir kito. Todėl būti šalia Masalskio – didžiulė mokykla kiekvienam dramaturgui, ypač debiutuojančiam. Labai svarbi, naudinga ir produktyvi yra jo nuostata, kad dramaturgas turi dirbti kartu su režisieriumi ir aktoriais, stebėti repeticijas, nuolat galvoti apie tekstą, apie tai, kaip jis skamba scenoje, apie teksto ir siužeto logiką, personažų charakterių raišką ir daugybę kitų dalykų. Labai džiaugiuosi turėdamas tokį mokytoją, o jo požiūris į darbą, į nuolatinį ieškojimą, jo tikėjimas ir pasitikėjimas įkvepia mokytis ir rašyti toliau.
Valentinas Masalskis:Ir pjesė, ir spektaklis smarkai pasikeitė nuo to varianto, kurį matėte „Versmėje“ praėjusiais metais. Dabar repetuojant atsirado ir visai kitokia spektaklio pradžia. Visada norėjau tokios pradžios, bet vis galvojau, kad gal ji bus per sunki, pernelyg ilga. Iš pradžių nuskambės moterų monologai – mėginame pažvelgti iš šalies, lyg brechtiškai. Todėl pirmiausia pristatysime herojes, o tada pažiūrėsime, ką iš tų moterų padarė gyvenimas.
Visiškai pasikeitė ir spektaklio estetika. Svarsčiau, kokia ji turėtų būti norint kalbėti apie moters išniekinimą, sunaikinimą, jos vienatvę, gyvenimą aplinkoje, kur stinga pagarbos, kur taip stokojama vyriškos šilumos ir dėmesio. Šių moterų apranga buvo tarsi karikatūriška, ir tuomet jų jau negaila, o to rodyti aš visai nenoriu. Dabar jos aprengtos vienodais rūbais, unifikuotos, tokios pačios kaip ir visa visuomenė.
Mindaugas Nastaravičius rašo dar dvi pjeses, su kuriomis netrukus pradėsime dirbti. Visada jo prašau generuoti konfliktą, nes aktorystė – ne plepėjimo, o veikimo menas. Galima sakyti, kad susikūrė savotiškas kūrybinis sambūris. Dabar jau žinau, kad viena Klaipėdos jaunimo teatro kryptis bus spektakliai be teksto, be literatūrinės dramaturgijos – tai muzikavimas, ritmika, dainavimas, šokis, o kita – šiuolaikinė, lietuviška jaunų kūrėjų dramaturgija. Tai ypač aktualu, nes teatras prarado ryšį su žiūrovu. Teatras nuslydo į norą vien tik interpretuoti, pradėjo pasakoti vien tik tai, kaip suprantame Shakespeare’ą ar Čechovą. Bet visiškai praradome žiūrovą ir pamiršome, ką jam šiandien norime pasakyti. Kartu praradome ir dramaturgą, nes neauginame naujos savų dramaturgų kartos.
