7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rima Jūraitė

Rima Jūraitė

Už ką baudžia Dionisas?

Spektaklio kūrėjų mintys prieš „Bakchančių“ premjerą

 

Balandžio 24 ir 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Gintaro Varno spektaklio „Bakchantės“ premjera. Ši antikinė Euripido tragedija mūsų šalies teatro istorijoje statoma pirmą kartą. Pasak LNDT meno vadovo Audronio Liugos, šiuo spektakliu teatras užbaigia du sezonus trukusį pirmąjį teatro repertuaro atnaujinimo etapą: „Per tą laiką jau pristatėme pagrindinių šalies režisierių pajėgas, jų vizijas ir idėjas, susijusias su programine šio teatro kryptimi: kurti tokį teatrą, kuris labai įvairiai žvelgia į mus pačius ir šių dienų visuomenę. „Bakchančių“ pasirinkimą inspiravo vieno didžiausių teatro mąstytojų – Jano Kotto knyga „Dievų valgymas“. Šis autorius privertė visiškai naujai pažvelgti į antiką. Gilindamasis į kūrinį J. Kottas suranda tai, kuo šis galėtų būti aktualus šiuolaikiniam žmogui.“
 

Euripidas buvo jauniausias graikų tragedijos klasikas, bet jo amžininkai kur kas labiau vertino kitų dviejų tragikų – Sofoklio ir Aischilo – darbus. Didžiojo pripažinimo Euripidas sulaukė helenizmo epochoje, o vėliau netgi buvo kaltinamas tuo, kad

Gintaras Varnas „Bakchančių“ repeticijoje. J. Budraičio nuotr.
Gintaras Varnas „Bakchančių“ repeticijoje. J. Budraičio nuotr.
„Bakchančių“ repeticija. J. Budraičio nuotr.
„Bakchančių“ repeticija. J. Budraičio nuotr.
Rima Jūraitė

Trys knygos į teatrinės literatūros lentyną

 

Teatro knygų lentynas neseniai papildė pastarojo dvidešimtmečio lietuvių teatro kritiką perteikiantys recenzijų, straipsnių ir pokalbių rinkiniai apie Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ir Gintaro Varno kuriamą teatrą.

„Žinau, kad teatro menininkas, jeigu jis neįvertinamas būtent tą dieną, kai išeina spektakliai, nebegali būti įvertintas vėliau. Teatras yra momentinis menas, jis neišlieka“, – yra sakęs režisierius Gintaras Varnas. Recenzija kaip (į)vertinimas taip pat labiausiai priklauso esamajam laikui, trumpam laikotarpiui išsyk „po premjeros“. Vėliau tai tampa tik būtuoju (toks yra archyvas), o geriausiu atveju per būtąjį trumpam išsiveržia į būsimąjį kaip tolesnių teatro tyrinėjimų – bakalaurinių, magistrinių, disertacijų ar kitų mokslo darbų – šaltinis, kartais ir kaip nauja knyga. Neilgą recenzijos amžių viešojoje erdvėje galiausiai nulemia tai, kad ji priversta skęsti informacijos sraute. Išlikimo galimybė, regis, viena: tapti

Rima Jūraitė, Daiva Šabasevičienė

„Paukštyno bendrabutis“: nuo eskizo iki spektaklio

Pokalbis su pjesės autoriumi Mindaugu Nastaravičiumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu

Pernai nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pristatytas Mindaugo Nastaravičiaus pjesės „Paukštyno bendrabutis“ eskizas (režisierius – Valentinas Masalskis, vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai) šių metų festivalyje išaugo į spektaklį, kurį lapkričio 25 d. bus galima pamatyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.

 
Kaip savo pjesę „Paukštyno bendrabutis“ pristatytumėte „Versmės“ festivalio žiūrovams?
Mindaugas Nastaravičius:„Paukštyno bendrabutis“ – tai pjesė apie rutiną ir vienatvę, apie tai, kaip vieniša moteris gyvena ir mąsto apsupta kitų, tarsi artimų, panašių, tačiau iš tikrųjų visai svetimų, skirtingo likimo moterų. Rašydamas pjesę, norėjau kalbėti apie moteriškumo nuvertinimą, jo naikinimą, apie vyro požiūrį į moterį, apie moterį, kuri leidžia vyrui į ją žvelgti kaip į silpną, ribotą, priklausomą nuo aplinkybių. Ši pjesė yra apie tai, kiek nedaug tereikia, kad žmogus pamirštų, kas yra žmogus.
 
Taip pat rūpėjo parodyti, kad mes visi, nepriklausomai nuo mūsų tikrovės, gyvenimo sąlygų, įsitikinimų, norime kalbėti apie tuos pačius dalykus – artumo ilgesį, kito žmogaus poreikį, laikinumą. Pjesės personažai taip pat nori kalbėti apie meilę, aistrą, pavydą, kerštą, tačiau tai daro sava kalba, kuri vieniems galbūt sukels šypseną, juoką, kitiems – gailestį, liūdesį.
 
Kas paskatino imtis tokios temos?

M. N.: Situacija paprasta: prieš dvejus metus Valentinas Masalskis vadovavo trupei, kurioje buvo vienuolika merginų ir vienas vaikinas. Tad reikėjo pjesės, kurioje jie visi galėtų vaidinti. Atėjus į susitikimą, režisieriaus lūpose jau skambėjo žodis

„Paukštyno bendrabutis“ Nuotraukos iš Klaipėdos jaunimo teatro arch.
„Paukštyno bendrabutis“ Nuotraukos iš Klaipėdos jaunimo teatro arch.
„Paukštyno bendrabutis“ Nuotraukos iš Klaipėdos jaunimo teatro arch.
„Paukštyno bendrabutis“ Nuotraukos iš Klaipėdos jaunimo teatro arch.
Rima Jūraitė

„Sirenos ’12“: šių dienų teatro „eretikai“

Rugsėjo 26 – spalio 7 d.

9-ojo teatro festivalio „Sirenos“ programoje bus pristatyta dvylika spektaklių. Be geriausių pastarųjų metų lietuvių režisierių darbų, pamatysime ir tris kontroversiško atgarsio, išskirtinio pripažinimo sulaukusių užsienio režisierių spektaklius: italo Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, ispano Rodrigo García „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ bei šveicaro Michelio Schröderio „Apie gyvenimo trumpumą“.


„Pasivadinome „Sirenomis“, tad ir orientuojamės į šaižų sirenų skleidžiamą garsą – kitokį, nepatogų teatrą, nes Lietuvoje turime keletą režisierių vardų, kuriais didžiuojamės, tačiau didžiąją dalį teatro šiandien užtvindžiusi prastos kokybės produkcija. Todėl norime, kad būtų kitokio teatro, ir bandome į Lietuvą atvežti tuos vardus, kurie iš tikrųjų reikšmingi šių dienų teatro pasaulyje. Devintajame festivalyje labai konceptualiai sugrįžome prie savo pirminės užduoties – provokuoti, klausti, kalbėti, diskutuoti apie pačius svarbiausius, bet galbūt ne visuomet patogiausius klausimus“, – taip priešjubiliejinį festivalį anonsuoja jo meno vadovė Audra Žukaitytė.

Rodrigo García „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“
Rodrigo García „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“
Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“
Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“