Laikinumo ir amžinybės sodas

„Aplinkui krenta žiedlapiai – it sniegas, / Ir krenta norai – jais šventai tikėjom, – / Pakąsti šalto rudeninio vėjo, / Tarytum metai, jau seniai praėję...“ – savo prisiminimuose apie Vilnių ir Lietuvos dvarus rašė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869; iš lenkų kalbos vertė Kazimiera Kazijevaitė). Įvairiausių augalų ir žiedlapių – sudžiovintų, nupieštų, nutapytų, išsiuvinėtų – apstu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje „Florentem“, kuri žydinčius augalus atskleidžia pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis: kaip stebėjimo, mokslo, kūrybos ir vaizduotės objektą.

Kuratorės, muziejininkės ir dailėtyrininkės Aistė Bimbirytė, Dalia Tarandaitė, Ramunė Savickaitė, Joana Vitkutė keliose galerijos salėse pasodino į penkias temas suskirstytą parodos sodą (konsultantė dr. Reda Griškaitė). Joms padėjo architektė Simona Sigita Paplauskaitė ir dizainerė Jonė Miškinytė, sukūrusios pritemdytą, pavėsingą pasivaikščiojimų palei švytinčius parodos eksponatus maršrutą. Kiekvienos temos pristatymas padeda pajusti parodos autorių sumanymą, o išsamūs kai kurių eksponatų komentarai skatina gilintis į jų istorinę, kultūrinę, religinę ir estetinę vertę. 

Dar 1735 m. pasirodžiusiame veikale „Gamtos sistema“ („Systema naturae“) švedų gamtininkas Carlas von Linné (1707–1778) pateikė augalų ir gyvūnų klasifikaciją, o Vilniaus universiteto profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847) taikė jo sistemą aprašydamas Lietuvos augalus. Tad paroda pradedama augalus fiksuojančiu, dokumentuojančiu, klasifikuojančiu žvilgsniu, kur išdidintus žiedų modelius, sukurtus XIX a. viduryje–XX a. pradžioje ir saugomus Vilniaus universitete, supa herbarų lapai, augalų atvaizdais iliustruotos knygos, taip pat dailininkų, stebėjusių gamtą ir iš jos besimokiusių, kūriniai. Šioje salėje išsiskiria herbaras su užrašu „Deiws mata, cziesos bieg, smertis gien, wiesznaste lauk“. Šis XIX a. vidurio artefaktas su žemaitiškai užrašyta sentencija („Dievas mato, laikas bėga, mirtis gena, amžinybė laukia“) priskiriamas kunigui pranciškonui, gydytojui ir botanikui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (1771–1849) ir saugomas Kretingos muziejuje.

Augalai – Dievo sukurti stebuklai, kurie, suprasti su mokslo pagalba ir įamžinti meno kūriniuose, primena apie bėgantį laiką, bet jam nepasiduoda. Tad žvilgsnis iš labai arti į vieną konkretų augalą ar jo žiedą keičiamas panoraminiais botanikos sodų, miesto ir dvarų parkų vaizdais. Kaip dažnai būna teminėse parodose, čia naujai nuskamba žinomi kūriniai, pavyzdžiui, Vincento Slendzinskio (1837–1909) „Sereikiškių parkas“ (LNDM), pilnas dviratininkų, kuriančių keistą metafizinę nuotaiką, arba Marcelino Januševičiaus (1806–1859) „Benigseno rūmų Vingyje vaizdas“ (LNM), kur artimajame plane pavaizduotoje sienoje veikiausiai matyti vadinamieji Šulco varteliai, pro kuriuos išėjęs architektas esą nusiskandino Neryje.

Atpažįstamus topografinius vaizdus keičia abstrahuotos, gamtos sužadintos jausminės būsenos – iki šiol nematyti simbolizmo klasiko Arnoldo Böcklino (1827–1901) peizažai „Pavasaris“ ir „Sename parke“, žavinga nedidukė „Scena parke“, datuojama XIX a. pirma puse ir primenanti Antoine’o Watteau (1684−1721) galantiškąsias šventes ne tik ikonografija, bet ir grakščia tapysena bei koloritu (visi kūriniai – iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus).

Parodoje galima pasisemti idėjų ir praktikuojantiems sodininkams – eksponuojamas parkų projektuotojos Magdalenos Dzedušickytės-Morskos (1762–1847) sukomponuotos visą vasarą žydinčios klombos vaizdas su išvardintais dvidešimt penkiais augalais. Netoliese – unikali proga žvilgtelėti į Idalijos Giunterytės-Mostauskienės (1813–1888) piešinių albumėlius su romantiškais parkų ir jų statinių vaizdais (LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius). Šie kūriniai suteikia progą susipažinti su rečiau iš muziejų ir bibliotekų saugyklų iškeliamais darbais.

Salėje, pristatančioje augalus religinėje dailėje, nemažai malonių atradimų. Visų pirma tai įdomūs Anykščių meno centre saugomi kūriniai: galbūt Flandrijos dailininkų Franso Franckeno (1581–1642) ir Philipso de Marlier (apie 1600–1668) ant vario plokštės nutapytas paveikslas, kuriame puošniu, kupliu gėlių vainiku apsupta Mergelės Marijos įvesdinimo į šventyklą scena, bei nazarėnišką alegorinę, kontempliatyvią kūrybą atskleidžiantis XIX a. pradžios vokiečių menininko ant medžio nutapytas paveikslas, vaizduojantis Mergelę Mariją su kūdikiu, kuriuos iš šonų supa auką ir amžinąjį gyvenimą simbolizuojanti mažytė raudonų gvazdikų puokštelė bei tikroviškai pavaizduota musė – blogio ir mirties simbolis.

Kitokios stilistikos ir braižo vaizdai puošia Daugų Dievo apvaizdos bažnyčioje saugomos indaujos duris: šv. Pranciškaus ir šv. Klaros figūras rėmina gėlių girliandos, XVIII a. tapytojo nupintos laisvai, tarsi improvizuojant, mėgaujantis drąsiai klojamais potėpiais, virstančiais šakelėmis, lapais ir žiedais, – kur kas užtikrinčiau nei atsargiai tapant šių šventųjų figūras. XVIII a. datuojamas dar vienas įdomus eksponatas – Kauno arkivyskupijos kurijos muziejuje saugomas Nukryžiuotasis ant kryžiaus, teigiančio amžinąjį gyvenimą: kartu su kryžiumi aukštyn stiebiasi ir vynmedis su didelėmis, lapais apsisiautusiomis vynuogių kekėmis. Šioje salėje rodoma ir linksmais stilizuotais įvairiaspalviais žiedais išpuošta XVIII a. pirmos pusės dalmatika (LNDM). Liaudiškų religinių medžio raižinių serijoje šventišku koloritu išsiskiria Aleksandro Vinkaus-Vitkausko (1832–1912) „Adomas ir Ieva“ – kompoziciją rėmina stilizuotų gėlių pynės, kiekviena šakelė, lapelis ir žiedlapis nuspalvinti vis kita, su kitomis tarpusavyje besivaržančia spalva.

Parodoje galima susipažinti su natiurmortais iš Rundalės rūmų muziejaus Latvijoje, Lenkijos Žešuvo apskrities muziejaus – stabtelėjus prie jų, stebintis kai kurių paveikslų meistriška tapyba, įdomu tyrinėti jų sandarą, spėlioti gėlių rūšis, aptikti netikėtas smulkmenas, slypinčias tarp lapų, žiedų, vaisių ir paukščių. Kažin ar iki šiol buvo rodytas XVIII a. nežinimo dailininko (galbūt kada nors prabils dešinėje pusėje matoma, bet sunkiai perskaitoma jo pavardė) natiurmortas su gulbe (LNDM) – iš sustingusio, sparnų nebeišskleisiančio, ant povo plunksnų paguldyto karališko paukščio krūtinės kyla įvairaus atspalvio raudonų ir baltų gėlių puokštė.

Iš visų tokio tipo paveikslų išsiskiria garsaus olandų natiurmortininko Jano de Heemo (1606–1684) paveikslas, paskolintas Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos, – reikia laiko, kad užtektinai prisigėrėtum puikia kompozicija, meistriškai nutapytomis detalėmis. Dar viena garsi pavardė – prancūzas Antoine’as Monnoyer (1671–1747), kurio sukurtas gėlių natiurmortas priklauso dailėtyrininkei Kristinai Sabaliauskaitei. Šioje salėje eksponuojamas tapytas puokštes papildo ant postamentų pastatytos išradingos kompozicijos iš netikrų gėlių, parodos kuratorių sudėliotos improvizuojant ir neabejotinai jaučiant kūrybinį malonumą.

Iki šiol nematytas nenustatyto XIX a. pradžios vokiečių dailininko nutapytas jaunos moters portretas (LNDM): vienoje rankoje ji laiko ramunių (ne stambiažiedžių, kurias Gabrielė Giunterytė-Puzinienė vadina sibilėmis, o veikiausiai vaistinių) puokštę, joje liepsnoja vienišas aguonos žiedas. Reikėtų pasvarstyti, ką reiškia šio paveikslo fone pavaizduotas bažnyčios interjeras, o apačioje – vaistažolėms skirti indai (raudonas – su užrašu, kuris prasideda lotynišku trumpiniu SEM: sėklos). Taip ir norisi kiek patraukti grūstuvą, kad galėtum perskaityti, kokio augalo sėklos čia saugomos.

Prancūzų dailininko François-Xavier Fabre’o (1766–1837) nutapytas Amelijos Oginskytės portretas (NČDM) gerai žinomas ir ne kartą eksponuotas, tačiau šį kartą nuo putloko vaikiško veidelio žvilgsnis netrunka nuslysti žemyn – prie rankoje laikomo drugelio ir skrybėlaitės, tapusios krepšeliu suskintiems žolynams ir gėlėms. Net ir tuo atveju, jei Amelija kada nors nuspręs drugelį paleisti, jo sparnai neilgai teplazdės, o žiedai greitai nugeibs.

Nuo seniausių laikų žmogaus gyvenimas tapatinamas su gėlės žiedu: gležnas pumpuras greitai skleidžiasi, vilioja akį šviežumu ir gaiva, tačiau netrukus jo spalvos blunka, žiedlapiai vysta, džiūsta ir bejėgiškai krinta žemėn. Parodoje pristatomi keli portretai, kurių reikšmingas elementas – gėlių puokštė ar vienišas žiedas. Toks pavaizduotas ir XVIII a. nežinomo dailininko nutapytame berniuko portrete (Telšių muziejus „Alka“). Kadaise Platelių dvaro kolekcijai priklausiusio paveikslo mįsles prieš keletą metų įminė viena iš parodos kuratorių Joana Vitkutė savo bakalauro darbe, parengtame studijuojant Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros programoje (tyrimo rezultatai vėliau buvo paskelbti moksliniame straipsnyje https://www.lituanistika.lt/content/87075). Skintas, nors ir pamerktas, rožės žiedas nedideliam, tačiau puošniam, šventiškam paveikslui suteikia minorinį atspalvį. Dar daugiau asociacijų su gyvenimo trapumu kyla žvelgiant į mergaitės portretą, kurį galbūt nutapė koks nors XIX a. pradžios Lietuvos dailininkas (paveikslas priklauso Rūtai ir Rimvydui Baranauskams): tamsiame fone boluoja šviesiaplaukė mergaitė, pamaldžiai sudėjusi rankutes, o prieš ją – ant juodo audeklo paguldytas akinamai baltas lelijos žiedas negailestingai sako: memento mori, prisimink, kad mirsi. (Beje, tie patys kolekcininkai parodai paskolino įdomų XIX a. 3-iuoju dešimtmečiu datuojamą laikrodį su sodininku Kupidonu bei sodininkystės įrankiais – kastuvu, grėbliais, krepšeliu gėlėms; apačioje esančiame mažyčiame reljefe Kupidonas vaizduojamas su įprastais savo atributais – lanku ir strėlėmis.)

Mažiau egzistencinių asociacijų kyla mėgaujantis Mykolo Elviro Andriolio (1836–1893) nutapytu Juzefos Marijos Lubič-Zaleskytės portretu (NČDM). Dvidešimt šešerių metų menininkas, ką tik grįžęs iš Šv. Luko akademijos Romoje, kur porą metų tobulino savo įgūdžius, nutapė penkiametę mergaitę, puria rausva suknele primenančią didžiulį bijūno žiedą. Potėpiai čia skleidžiasi laisvai, spalvos alsuoja gaiva – nepaisant krakeliūrų, atrodo, kad portretas visai neseniai nuimtas nuo molberto.

Atskiroje nedidelėje salėje įrengta XIX a. vidurio moters studija, pilna įdomybių, išvardintų greta pateikiamose etiketėse. Gaila, kad negalima iš arčiau apžiūrėti LNDM rinkiniuose esančių nedidelių XVII a. Italijos dailininkų paveikslų, Boleslovo Rusecko (1824–1913) piešinių albumo, dirbtinėmis gėlėmis puoštų čepčių iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, juo labiau – kojinių raiščių, datuojamų 1855 metais (LNDM).

Moters tema parodoje labai aiškiai juntama – surengta moterų dailėtyrininkių, ji grąžina daugelio menininkių ir mokslininkių mėgėjų (vien tokiomis pozicijomis tenkintis jas pasmerkė jų gyvenamasis metas) pavardes. Parodoje atsiskleidžia moterų tipų įvairovė – nuo ryžtingos raitelės XVIII a. paveiksle (LNDM) iki jausmingos bajoraitės Vincentos Kotvičiūtės, devyniolikmečio būsimojo dailininko Boleslovo Rusecko atminimų albumėlyje iš LMA Vrublevskių bibliotekos stropiai nupiešusios neužmirštuolių šakelę. Smulkūs melsvi žiedeliai sugrąžina į labai konkretų laiką – 1843 m. balandžio 27 dieną, kai ši gėlelė, reiškianti prisiminimą ir būdama prisiminimas, tegalėjo sužydėti ant popieriaus lapo.

Paroda – kaip augalų kupinas sodas: traukia sugrįžti, pastebėti tai, kas per pirmąjį pasivaikščiojimą slypėjo šešėlyje, buvo kuriam laikui užgožta didesnių, efektingesnių kūrinių. „Florentem“ žydės beveik iki viduržiemio – kitų metų sausio 4 dienos. Parodą lydi įdomi paskaitų programa – birželio 20 d. pirmąją jos dalį užbaigė botanikės ir rožininkės Dovilės Rylienės paskaita „Istorinių Lietuvos želdynų rožės“, ir perkeltine, ir tiesiogine prasme pripildžiusi Vilniaus paveikslų galerijos reprezentacinę salę rožių kvapo: kiekvienas klausytojas gavo po istorinės rožės šakelę.