Moteriškojo kūrybingumo triumfas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis. Menas gal ir negali išgelbėti pasaulio, bet vis dėlto tai yra nuostabi alternatyva visam jame tvyrančiam blogiui. Gal todėl į jūsų klausimus apie bienalę ir pradedu atsakinėti ne nuo nacionalinių paviljonų apžvalgos, o nuo Cecilios Alemani kuruotos bienalės parodos „Svajonių pienas“, įkurdintos „Giardini“ ir Arsenale, kuri buvo sutikta vienbalsiais meno pasaulio profesionalų pritarimų šūksniais – yra jautri, įžvalgi, intriguojanti, atverianti ir teikianti didelį intelektinį bei estetinį malonumą. Vienintelis neigiamas jausmas, kurį šioje parodoje jauti, yra frustracija dėl nepakankamai turimo laiko, nes ji tikrai didelė. Vaikščiodamas po parodą negali atsistebėti, kiek daug talentingų moterų vyrų rašomoje istorijoje buvo nustumta į paraštes, nepristatyta, tendencingai pamiršta. Dėl puikaus kuratorės Cecilios Alemani darbo jų sugrįžimas toks galingas kaip tas Ketharinos Fritsch „Dramblys“, iškart pasitinkantis „Giardini“ parodos pirmojoje salėje, kuris čia yra tikras „dramblys kambaryje“ (juokiasi). Pribloškia ir akivaizdus faktas, kiek darbo kuratorei reikėjo nudirbti, kad atrastų tas visas šešėlin stumtelėtas asmenybes, kiek reikėjo nukeliauti, pamatyti, susitikti, suderinti, ir visa tai dar per „Covid-19“ pandemiją!

Džiugino ir jau žinomų meno pasaulio žvaigždžių atradimas – tokių kaip puiki rumunų kilmės Niujorko menininkė Andra Ursuţa, kurios parodą man teko matyti dar pernai rudenį Paryžiaus „David Zwirner galerijoje“, arba garsioji Rosemarie Trockel, kurią labiau žinojau kaip videomenininkę, todėl jos „megztų paveikslų“ atradimas bienalėje buvo malonus ir netikėtas. Labai gera parodoje buvo išvysti ir ukrainiečių primityvistės Marijos Prymachenko „Kaliausę“ – skaitytojams tepriminsiu, kad neseniai šios menininkės kūrybai skirtas muziejus buvo okupantų visiškai sunaikintas Ukrainoje. Net apmaudu, kad dėl vietos stokos čia nesugebėsiu išvardyti dešimčių menininkių pavardžių greta Anetos Grzeszykowskos, Ovartaci, Minos Loy, Kudzanai-Violet Hwami, atstovaujančių vos ne visam pasauliui (nuo Argentinos ir Meksikos iki Egipto, nuo JAV, Lenkijos, Didžiosios Britanijos iki Kongo, Zimbabvės, Alžyro etc.), kurių vardai man buvo absoliučiai nežinomi, bet kūriniai smarkiai sužavėjo. Jų „tyliosios“, „intuityvios“, „siurrealistinės“, „šamaniškos“, „rankdarbiškos“, „pamaiviškos“, „ugdytojiškos“, „erotinės“ ir kitos temos buvo atskleistos talentingai ir įsimenančiai. Pats didžiausias asmeninis atradimas man buvo Louise Nevelson (ukrainiečių kilmės JAV menininkės) darbai – tiek bienalės parodoje, tiek pribloškianti asmeninė jos paroda „Procuratie Vecchie“ pastate Venecijoje. Iki tol buvau tik girdėjęs, kad paskaitas pas Nevelson lankė Aleksandra Kašubienė – kokia neįtikėtina mokytoja! Pabaigai tepridursiu, kad šioje didingoje panoramoje puikiai suskambėjo ir Eglės Budvytytės (bendradarbiaujančios su Marija Olšauskaite ir Julija Steponaityte) videodarbas „Dainos iš komposto: mutuojantys kūnai, subliūkštančios žvaigždės“.

Kokius nacionalinius paviljonus aplankius kilo jaudulys, noras įsiminti ir rekomenduoti kitiems? Kokius įspūdžius parsivežėte iš Lietuvos paviljono?

Pirmasis nacionalinis paviljonas, spontaniškai iškylantis iš atminties – Lenkijos, kuriame Małgorzata Mirga-Tas, romų kilmės lenkų menininkė, virtuoziškai pasinaudoja „rankdarbiška“ (kažkuo tarp tekstilinės aplikacijos ir skiautinio) strategija ir savo darbe „Užburiant pasaulį iš naujo“ panardina žiūrovą į kažką tarpinio tarp renesansinio itališko palazzo ir klajojančių romų taboro palapinės. Tokią „jusliškai įkrautą“ tekstilinę fiestą sunkiai išeina nupasakoti žodžiais – geriau pamatyti. Tyliai prognozavau šiam paviljonui kažkokį garbingą apdovanojimą ar bent jau paminėjimą – pasirodo, klydau. Gilų, ilgai trunkantį poveikį patyriau ir Belgijos paviljone, kuriame belgų šiuolaikinio meno žvaigždė Francis Alÿs (jau senokai gyvenantis Meksike) plėtoja fragmentuotam nūdienos pasauliui itin aktualią bendrų mitų, gelminių sąsajų tarp skirtingų tautų žmonių temą, atrasdamas ją fundamentaliame visų pasaulio vaikų polinkyje žaisti. Instaliacijoje „Žaidimo prigimtis“ mus pasitinka ekranų labirintas, o jame – persipinantys pasakojimai apie žaidžiančius Kongo, Afganistano, Izraelio, Belgijos, Meksikos ir kitų valstybių vaikus, jų pirmapradį, džiaugsmingą santykį su aplinka. Labai patiko ir paviljone eksponuojami maži Alÿs tapybos kūriniai. Priėmiau šią instaliaciją kaip tą gerąją žinią, kurių dabar pašėlusiai trūksta. Rumunų menininkės Adinos Pintilie kūrinys „Tu esi kitas aš. Kūno katedra“ („You Are Another Me – A Cathedral of the Body“) neabejotinai praplėtė mano pažinimo ribas. Žmonių su stipria kūno negalia pasaulis yra gan radikaliai atribotas nuo mūsiškio, tad susitikimas su tais (mes manome, kad „likimo nuskriaustais“, bet autorė savo kūriniu tarsi tvirtina, kad tai klišinis ir netikslus įsivaizdavimas) žmonėmis kad ir per meną – sukrečiantis ir verčiantis iš naujo permąstyti daugelį dalykų, liečiančių intymumą ir buvimą kartu su kitais. Ne visi mano kolegos patikėjo Adinos Pintilie „pranešimo“ nuoširdumu, bet mane jis paveikė tikrai giliai. Dėl skirtingų priežasčių man patiko tikrai nemažas skaičius nacionalinių paviljonų: Prancūzijos, JAV, Šiaurės šalių (šiemet – samių), Vengrijos, Šveicarijos, Danijos ir kiti. Na ir, žinoma, galėjai tik beprotiškai žavėtis ar siaubingai nekęsti pašėlusio Latvijos paviljono dueto „Skuja Braden“ (menininkės Ingūna Skuja ir Melissa Braden – red. past.), bet abejingas likti tikrai neturėjai jokių šansų (juokiasi). Lietuvos paviljonas buvo ir tebėra tarp neabejotinų mano favoritų – tai, kad Venecijos gatvelių labirinte jį surasti nėra taip jau visiškai lengva, gal yra ne tik šioks toks trūkumas, bet ir privalumas. Robertas Narkus ir šį kartą neleidžia suabejoti savo talentu ir gebėjimu kurti svaigiai klaidinančias istorijas, mistifikuoti tiesiog vidury baltos dienos. Šį sykį jis pateikia labai realiai atrodančią jūrų dumblių gamybos įmonę (ištisą konservų liniją su jų realizavimo ekonominės naudos paskaičiavimais!), kuri turi sukurti darbo vietas ir išgelbėti pasaulį. Kas iš to išeina, suprasite tik apsilankę. Beje, paviljono atidarymas pavirto tikra fiesta, nes į jį viesulu įsiveržė švedų reperė Silvana (jos venomis tekantis afganų ir lietuvių kraujas virto sprogstamuoju mišiniu) (juokiasi).

Kokios satelitinės parodos patraukė jūsų dėmesį?

Gal pradėčiau nuo projekto „Tarp šviesos ir šešėlio“ („Penumbra“, kuratoriai Alessandro Rabottini ir Leonardo Bigazzi), sukurto organizacijos „In Between Art Film Foundation“ (vadovė Beatrice Bulgari) be galo gražiame Venecijos pastatų komplekse – „Complesso dell’Ospedaletto“. Be kitų autorių, ten rodomi ir du Emilijos Škarnulytės videodarbai, tiesiog idealiai integruoti į architektūrinę pastato erdvę. Į tai atkreipė dėmesį ir mano sutikti italai ir suomiai kolegos. Mačiusieji Emilijos Škarnulytės „Švytinčius kambarius“ Radvilų rūmų dailės muziejuje tikrai nenusivils ir šiuo nauju autorės projektu. Čia, žinoma, vėl norėtųsi sugrįžti prie jau aptartos Louis Nevelson parodos „Atkaklumas“, įkurdintos „Procuratie Vecchie“, kurią tiesiog būtina aplankyti. Per savo ribotos trukmės vizitą į Veneciją dar sugebėjau pamatyti įspūdingąją (ir įtakingąją, sprendžiant iš sekėjų skaičiaus) Marlene Dumas „Palazzo Grassi“ ir absoliučiai pribloškiančią masteliais ir užmoju (taip pat neregėtu įžūlumu, nes uždengia Tintoretto kūrinius!) Anselmo Kieferio parodą Dožų rūmuose. Dar labai širdį sušildė nedidelėje Venecijos galerijoje („Geleria Continua“) surengta kijevietės menininkės Žanos Kadyrovos paroda „Palyanitsia“, kurioje rūpestingai šlifuoti akmenys pateikiami kaip ukrainietiškos duonos kepalai ir jos riekės. Tai ne tik paroda, bet ir priminimas apie nepaprastai skaudžias patirtis, kurias ukrainiečiams šiandien tenka išgyventi.

Šių metų „Auksinį liūtą“ laimėjo Sonia Boyce (Didžiosios Britanijos paviljonas), menininkė tyrinėjanti žmogaus balso svarbą, reikšmę kaip fantazijos ir laisvės sampratas. Kaip supratau, tiriamas ir skirtingų rasių balso vertės disbalansas. Geriausiu pagrindinėje parodoje pripažintas JAV skulptorės Simone Leigh pasirodymas „Suverenitetas“, kur dėmesys telkiamas kūno politikai, konkrečiai nurodant į juodaodžių žmonių kūno nusavinimo istoriją. Kaip jūs manote, kiek žiuri pasirinkimą lėmė pozityvių permainų siekianti politika, kiek meno galia?

Kad ir suvokdamas nepaprastai aktualią Sonios Boyce tyrimo temą ir politinę jos „meninio pranešimo“ jėgą, vis dėlto nesugebėjau atrasti gilaus santykio su šiemetiniu Didžiosios Britanijos paviljonu. Mėginau sau tai aiškinti pasitelkdamas vis naujus argumentus (pavyzdžiui, vizualinį – kad labai intensyvus, „klubinis“, instaliacijos fonas tarsi gesina judantį vaizdą, ar semantinį – kad garsių muzikos atlikėjų veidai, atrodytų, kenkia kūrinio patirties unikalumui ir t.t.). Man tiesiog nesuvokiamas toks reiškinys kaip „skirtingų rasių balso vertės disbalansas“, o tai reiškia, kad savo gyvenime su šiomis priešpriešomis nesu rimčiau susidūręs (išskyrus – teoriniame lygmenyje) ir rakto į Sonios Boyce kūrinio giliuosius sluoksnius turėti man buvo nelemta. Mielai paviljoną kada nors aplankyčiau dar kartą, skirčiau jam daugiau laiko; net įdomu – atsivertų ar ne?.... Visiškai kitaip mane paveikė Simone Leigh kūryba – žavėjausi ir įspūdingomis keraminėmis skulptūromis, ir giliai paliečiančiu videodarbu apie juodaodės skulptūros (lėlės, manekeno?) sudeginimą. Juodaodžių žmonių kūno nusavinimo tema stipriai ir skaudžiai surezonavo su turima (kad ir skurdžia) patirtimi, skaityta literatūra. Parsivežiau „pilną telefoną“ Simone Leigh kūrinių nuotraukų! Imponavo ir galimai antrinis šių kūrinių pranešimo klodas – akivaizdi materialumo, kūniškumo svarba ir stiprios „sugrįžtuvės“ (po dešimtmečių grynai ekraninių, konceptualių ir minimalistinių eksperimentų). Nors tai būdinga jokiu būdu ne tik Simone Leigh, patirtis maloni. Žinoma, toks vertinimas be galo individualus – rezervuoju jį tik sau (juokiasi).

Nors bienalės pasirodymai kuriami labai iš anksto planuojant, pereinant daugybę laike išsitęsusių etapų (tai tikrai nespontaniški pasirodymai), visgi ar jaučiasi bienalės turinyje dabar vykstantis karas, kai Rusija niokoja Ukrainą?

Nors gal būčiau tikėjęsis ir stipresnio šių aktualijų pabrėžimo Venecijoje (mat Lietuvoje Ukrainos palaikymas yra be galo stiprus ir visur juntamas, o meno pasaulis – itin aktyvus ir angažuotas palaikymo procesų dalyvis), reikia pripažinti, kad vien jau vaiduokliškai tuščias Rusijos paviljonas „Giardini“ yra be galo stiprus šiuo metu vykstančios nesuvokiamai žiaurios ir bukos Rusijos agresijos prieš Ukrainą simbolis. Kitas ženklas – baltų smėlio maišų „obeliskas“ „Giardini“ centre (vadinamojoje Piazza Ucraina, laikinai sutvertoje Ukrainos paviljono kuratorių), primenantis Ukrainoje naikinamą kultūros paveldą ir pasigėrėtinas pastangas jį apsaugoti. Jau minėjau Žanos Kadyrovos parodą „Palyanitsia“ (ji pasitiko mus viena pirmųjų, nes veikia vienoje judriausių Venecijos vietų – Didžiojo Kanalo krantinėje) ir Marijos Prymachenko kūrinį „Kaliausė“ pagrindinėje bienalės parodoje „Svajonių pienas“, yra ir gal vienas kitas mažesnis objektas. Čia reikia ir nuoširdžiai prisipažinti dėl baisaus apsižioplinimo – nei aš, nei mano kartu vykusios kolegės nepastebėjome (sugebėjome nepastebėti!) Ukrainos paviljono klaidžiame Arsenalo užkaboryje, todėl jis šiemet liko mūsų neaplankytas. Tikrai baisiai apmaudu! Belieka kaltinti save ir milžinišką bienalės teritoriją..

Ar Venecija atgijusi, ar dar justi pastarųjų metų kataklizmų padariniai? Koks jums buvo miestas šį kartą?

Miestas pasirodė nepaprastai gyvas, sausakimšas meno mylėtojų ir šiaip turistų – visų veiduose akivaizdus įprastinio bendravimo ilgesys. Ir nors visose Venecijos uždarose patalpose ir transporto priemonėse griežtai tebereikalaujama dėvėti kaukes, tai nesutrukdė suvokti, ko gi buvome netekę per „Covid-19“ pandemiją, ir pasidžiaugti, kad pilnavertis gyvenimas sugrįžta. Duokdie, kad tokios pandemijos dažnai nesikartotų.

Labai ačiū už įspūdžius! Belieka eiti pirkti lėktuvo bilieto į Veneciją.

Parengė Monika Krikštopaitytė