Slava Ukraini!

Pasaulio miestai nusidažo geltona ir mėlyna spalvomis. Gatvėmis žygiuoja protestuotojai, nešini Ukrainos vėliavomis ir plakatais: „Stabdyk karą“, „Rusija, eik namo“, „Putin chuilo“. Žiniasklaidoje liejasi komentarai, prognozės, pasipiktinimas, desperacija, viltis, bet svarbiausia – susižavėjimas ukrainiečių drąsa ir pasiryžimu ginti savo tėvynę. O aš vis pradedu rašyti šį tekstą ir kasdien ištrinu, rašau iš naujo, nes viskas greitai keičiasi. Iš pradžių atrodė, kad mano misija – raginti institucijas siekti, kad Rusija būtų pašalinta iš „Eurovizijos“ ir Venecijos bienalės. Bet tai įvyko greičiau, nei spėjau paraginti. Lenkų ir lietuvių griežtas atsisakymas žaisti su Rusijos komandomis, kad ir kaip jos būtų pavadintos, paskatino išmesti Rusiją iš didžiojo futbolo ir krepšinio. O vakar prekybos tinklai atsisakė pardavinėti Putino propagandos ruporą „Respubliką“, jau seniai nuodijančią Lietuvos piliečių protus. Daugelio šalių vyriausybių paprašyta „Meta“ pagaliau pradėjo iš feisbuko ir instagramo valyti Putinui tarnaujančius botus, uždrausti propagandiniai kanalai – tarsi savaime išsisprendžia viskas, į ką irgi norėjau atkreipti dėmesį. Dabar raginti nieko nereikia. Kol kas. Bet rašau, nes reikia bent tokiais veiksmais reikšti palaikymą Ukrainai ir kasdien kurstyti mūsų pačių įkarštį gintis. Nes, taip, mes irgi ginamės.

Ypač sunku rastis žodžiams, kai naktis leidžiu rankiodama visą prieinamą informaciją internete. Feisbukas nuolat įjungtas, prie visų mano draugų pavardžių irgi dega žalios lempelės. Mes budime, tarsi tai galėtų kažką pakeisti. Iš pradžių budėjome iš baimės. Dabar jau kitaip. Daugeliui baimę išstūmė pasiryžimas padaryti bent ką nors, kad Ukraina laimėtų. Nes ji kovoja ne tik už savo, bet ir už visos Europos, viso laisvojo pasaulio ateitį.

Visi tai žino, tai išsakė daugybė žmonių, vienas pirmųjų – pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, aktorius, tapęs herojumi ir laisvojo pasaulio lyderiu. Kartu su savo žmona Olena, kuri irgi nebėga, yra šalia ir tautiečiams skleidžia pasitikėjimo savimi ir drąsos žinią. Stebint ukrainiečių ryžtą, susižavėjimas maišosi su ašaromis, nes matome ir kitus vaizdus. Daugiabučius – labai panašius į mūsiškius – griauna Rusijos bombos. Vis negaliu užmiršti pirmosios karo dienos pasakojimo: virtuvėje mama rengia vaiką į mokyklą, pasigirsta sprogimas, vaikas apsivemia. Tai, aišku, nieko, palyginus su pasaulį apskriejusiais vaizdais, kur gydytojai mėgina gelbėti šešiametę mergaitę, bet jiems nepavyksta. Lieka paklode užklotas kūnelis. Negaliu žiūrėti, bet negaliu ir atsitraukti. Kažkaip iracionaliai atrodo, kad jei budėsim, Kyjivas atlaikys. Taip, Kyjivas, ne Kijevas. Pastebiu, kad ir mūsų žiniasklaida jau pradeda rašyti Ukrainos sostinės pavadinimą taip, kaip jį rašo ukrainiečiai.

Man rašant, jau šeštą dieną esame ukrainiečiai. Ketvirtadienio rytą ištikęs šokas, kad ilgai nelauktas karas vis dėlto prasidėjo, trukdė kalbėti ir mąstyti. Labiausiai gal norėjosi bėgti kuo toliau į vakarus, kaip bėga Ukrainos mamos su vaikais. Penktadienį visas pasaulis keikėsi. Riebiai rusiškai. Nesigėdydamas. Rodydamos Gyvatės salą ir ją saugojusių pasieniečių pokalbio įrašą žiniasklaidos priemonės pypsėjo ir trukdė patirti keiksmažodžio jėgą. Todėl visi jų atsakymą priešui rašė ir piešė. Mūsų grafitininkai – po tiltu. Žodžiai „Русский военный корабль, иди нахуй!“ (Russkij voennyj korabl, idi nachui!) tapo karo šūkiu ir simboliu (už keiksmažodžius neatsiprašau). Rusų kalbos mokėti nebūtina. Bet aš moku, nes užaugau Sovietų Sąjungoje ir ši kalba mums buvo įbrukta su visa kultūra. Nesigailiu, kad moku. Visas kalbas gerai mokėti. Ji dar pravers šiame kare. Gali praversti ir per karinio parengimo pamokas įkaltas gebėjimas greitai išardyti ir vėl surinkti Kalašnikovo automatą, taip pat ir šaudyti. Neduok Dieve.

Šeštadienį žiūrėjome, kaip romai iš arkliavagių tampa tankavagiais, klausėmės Ukrainos poezijos skaitymų Vilniaus knygų mugėje, pervedinėjome pinigus ir savo spintose ieškojome Ukrainos gynėjams reikalingų daiktų. Sekmadienį jų susirinko tokie kalnai, kad, kaip sakoma, išmaniųjų kameros (o jos plačiakampės) tų platybių negalėjo aprėpti. Socialiniuose tinkluose visi dalijosi moterų su šautuvais vaizdais ir tai nebeatrodė keista. Pirmadienį piktdžiugiškai sekėme smunkantį rublio kursą ir pastebėjome Putino kabineto narės, nuo jo atskirtos kilometriniu stalu, juodą kostiumėlį. Naktį įsitraukiau į keleto feisbuko draugų pasiūlytą žaidimą: per „Google maps“ Maskvos kavinių ir viešbučių komentarų skiltyse palikinėjome žinutes apie karą, raginančias rusus sukilti prieš išprotėjusį diktatorių. Ir vėl rytas. Antradienio. „Kyjivas kol kas laikosi“, – parašė feisbuke vienas mūsų komentatorius. „Ką čia šneki – kol kas. Mes laikomės. Taškas“, – atrėžė jam kažkas iš Kyjivo (cituoju iš atminties). Puolu rašyti šį tekstą. Kai jis pasirodys, viskas gali būti kitaip. Dabar už lango – apgaulingai įprastas darbo dienos gaudesys. Bet jį dengia žinojimas, kad už kelių šimtų kilometrų į miestą krenta bombos, net deguonį ištraukiančios vakuuminės, sprogsta butuose, darželiuose, universitetuose, savivaldybėse, muziejuose, ligoninėse, gimdymo namuose.

Kasnakt miegoti einu tik išklausiusi, kaip Kyjivo varpai skambina Ukrainos himną virš pritilusio, bombonešių laukiančio miesto. Po penkių valandų pažadina šuo ir iškart žiūriu, kas įvyko man nebudint.

Štai tokia penkių karo dienų kronika – karo dar neužpultoje teritorijoje, kur privalai ką nors daryti, kad išmoktum priimti naują tikrovę. Tik penkių? Atrodo, kad daugiau. Nežinau kiek, bet negalėjo tik per penkias dienas šitaip pasikeisti pasaulis. To pasikeitimo simbolis man bus vientisai mėlyna spalva nusidažiusios Europos žemėlapis, rodantis, kur uždrausta pasirodyti Rusijos lėktuvams. Iki ketvirtadienio tik ir kalbėjome apie susiskaldymą – Lietuvos, Europos, visų demokratinių valstybių. Baugiai žvalgėmės į Kiniją, mums peršančią neva geresnį valdymo modelį, nes gi demokratija neveikia, nieko negali išspręsti, kai tiek daug nesutariančių balsų.

Aišku, tas susiskaldymas karo išvakarėse irgi neatsitiko šiaip sau. Sekant pasaulio spaudą, skaitant politologų komentarus, buvo aišku, kad jį gamina Rusijos propagandos mašina, sumaniai pasitelkdama ir socialinių tinklų teikiamą masinio duomenų rinkimo bei galimybės asmeniškai kiekvienam pritaikyti politinę reklamą paslaugą. Net tokiai kaip aš, nežinančiai jokių slaptų dalykų, trys propagandos kryptys buvo akivaizdžios: 1) žmonių nepasitenkinimą įvairiais sunkumais sutelkti aplink Rusijos kaip „tradicinių vertybių gynėjos“ idėją; 2) sumaišyti protus pavadinant išrinktą valdžią fašistais (tuo pačiu kaltinama ir Ukrainos valdžia), nors fašistinėmis idėjomis vadovaujasi būtent Putinas; 3) sukelti nepasitikėjimą valdžia ir žiniasklaida, kad visi imtų ieškoti „alternatyvių žinių“. Prasidėjus karui, penktoji kolona kiek aptrupėjo, nes parama Putino karui tapo akivaizdi. Ne visi „šeimų maršo“, basakojų protestų ir baubimo konkursų dalyviai gali po tuo pasirašyti.

Penktąją koloną siundžiusių ant vyriausybės politikų įrašai socialiniuose tinkluose dabar jau ištrinti. Elfai dirba šalindami interneto diversantus, kaip ukrainiečiai juos gaudo savo miestų gatvėse, nes ten jie, apsivilkę Ukrainos pajėgų ir policijos uniformomis, painioja protus nešdami mirtį. O viena spalva nusidažiusi Europa, Šiaurės Amerika, Australija, Japonija ir kai kurios kitos šalys liudija, kad propagandos poveikis turi ribas. Kad Putino pinigams suskaldyti pasaulio nepavyko. Kibernetinių atakų taktiką dabar prieš jį nukreipia Anoniminiai programišiai. Ar kada anksčiau būčiau patikėjusi pranašyste, kad naktį iš šeštadienio į sekmadienį, kaip ir daugelis, žiūrėsiu Vokietijos Bundestago posėdžio įrašą? Ne. Bet žiūrėjau ir išgirdau žodžius, nuo kurių nugara nuėjo pagaugais: kad paradigma pasislinko ir pasaulis dabar nebebus toks, kaip buvo (mano gyvenime tai atsitinka tik antrą kartą ir žinau, ką tai reiškia – įprastos tikrovės dekonstrukciją). Rusija mus bando grąžinti į XIX amžiaus tvarką (tik pagalvokit!), sakė vokiečių politikai. Bet mes to nenorime ir buvome naivūs manydami, kad prekyba, atvirumas, dialogas gali nukenksminti agresiją. Dabar aišku: dialogo negali būti, jei partneris nenori kalbėtis. Ar dar prisimenate nuolat skambėjusius penktosios kolonos kaltinimus, kad su jais nesikalbama? Betgi vos pabandžius kalbėtis paaiškėdavo, kad noro kalbėtis nėra, tik brutali svaidomų akmenų, Sausio 13-osios aukų nušvilpimo ir melo agresija.

Toks įspūdis, kad pasaulis staiga atsibudo ir mūsų žodžiai nebeatsimuša į jų naivumo ar pragmatiškumo sieną. Pranešimų apie vis naujas sankcijas daugėja. Visų šalių gyventojai išpila rusišką degtinę. Kartvelų laivo įgula pasiunčia rusų laivą nachui Gyvatės salos pasieniečių pavyzdžiu. Kanada atsisako Rusijos energijos išteklių. „Netflix“ ir kiti kanalai vienas po kito blokuoja Rusijos žiniasklaidą – nes dezinformacija yra svarbus Putino ginklas. Visi dalyvauja šiame kare, kas kaip gali. Štai ir šį rytą perskaičiau, kad „Warner Bross“ stabdo „Betmeno“ premjerą, o „Disney“ – visų filmų premjeras Rusijoje. Žiūrėkite tik savo propagandinį ar provincialų šlamštą. Kur dingo tikėjimas, kad kultūrininkų bendradarbiavimas yra atsvara propagandai? – paklausite. Jį išdegino bombos, daužančios laisvos šalies žmonių gyvenimus. Ir Putino pasišaipymas iš mūsų noro bendradarbiauti. Toliau taip nebegalima. Pasibjaurėjimas visuotinis. Ir rusai tai pradeda jausti. Vakar žiūrėjau interviu Maskvos gatvėje. „Kai mus užpuolė per Didįjį tėvynės karą, visas pasaulis buvo su mumis, dabar, kai mes užpuolėme Ukrainą, visas pasaulis prieš mus. Ar mums to reikėjo?“ – panašiai svarstė vidutinio amžiaus vyras, tikrai dar prisimenantis sovietmetį. Taip, dėl Putino beprotybės propagandinis šydas nukrito. Pasaulis pagaliau pamatė, kokia iš tikrųjų yra dabartinė Rusija. O aš kartu su estais ir latviais visiems siuntinėju paveikslėlį, kuriame vėl prisidirbęs Bartas Simpsonas ant lentos vis rašo sakinį: „Nebemanysiu, kad pažįstu Rusiją geriau nei Baltijos šalys. Nebemanysiu, kad pažįstu Rusiją geriau nei Baltijos šalys. Nebemanysiu, kad pažįstu Rusiją geriau nei Baltijos šalys...“

Pabaigoje noriu pacituoti Ukrainos užsienio reikalų ministro Dmytro Kulebos kvietimą tviteryje vasario 26-osios rytą: „Kyjivas, mūsų nuostabus, taikus miestas, išgyveno dar vieną naktį atakuojamas Rusijos sausumos pajėgų, raketų. Viena jų pataikė į gyvenamąjį butą Kyjive. Pasauli, reikalauju: pilnai izoliuokite Rusiją, išsiųskite ambasadorius, uždėkite naftai embargą, sugriaukite jos ekonomiką. Sustabdykite Rusijos karo nusikaltėlius!“ Pasaulis dabar bent jau klausosi.