Lukiškių kalėjimo kompleksas Vilniaus centre žinomas tikrai visiems. Apipintas istorijomis, gandais, ten kalėjusių ar dirbusių pasakojimais, jis nepaliauja žadinti žmonių fantazijų ir emocijų jau daugybę metų. Baigtas statyti 1904 m., per visą laiką iki pat uždarymo 2019 m. vasarą jis nepakeitė savo išvaizdos ir funkcijos: buvo naudojamas kaip įkalinimo įstaiga. Nuo 2021 m. kovo Lukiškių kalėjimo laikinos nuomos konkursą laimėjo muzikos agentūra „8 Days A Week“. Su vienu iš jos įkūrėjų, Martynu Butkevičiumi, ir kalbuosi saulėtą rytą. Būtent Lukiškėse.
Martynai, nuo pat pradžių, kai „8 Days A Week“ laimėjo Lukiškių kalėjimo laikinos nuomos konkursą, jo konversiją ir su tuo susijusius dalykus gaubė savotiška paslaptis ir mistifikavimas. Iš dalies turbūt tai buvo labai sėkmingas viešųjų ryšių žingsnis, bet ir dabar, nors jau kuris laikas Lukiškėse vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, darbuojasi ir kuria beveik 300 rezidentų, daugeliui šis kultūrinis reiškinys ar vyksmas vis dar yra iki galo neapčiuopiamas ir keliantis klausimų. Tad pakalbėkime apie tai ir pabandykime išsklaidyti nežinomybę bei parodyti, kuo šiandien Lukiškių kalėjimas gali būti aktualus miestui, visuomenei ir įvairių sričių menininkams ar jų grupėms. Pirmiausia noriu paklausti – kodėl Lukiškės?
Jei dviem žodžiais – padarėm neįmanoma. Laimėjom konkursą ir šį niekam nereikalingą paveldo objektą perėmėm į savo rankas. Planavom čia naują muzikos festivalį mieste. Festivalio lokacijos paieškos ir atvedė mus į Lukiškes. Mūsų vizija nepasikeitė – norėjom atverti kalėjimą miestui, pakeisti kalėjimo emociją, kurti savo pasakojimą ir turėti savo pačių sceną, kurios iki šiol neturėjom. Mūsų ryšiai ir patirtis padėjo suburti vieningą menininkų bendruomenę ir džiaugtis pradžia dar vasarą. Lenktynės su laiku, didžiulis kalėjimo mastelis ir atsakomybė, nauja veikla, neįprasta buitis, sezoniškumas, mūsų pačių klaidos, biurokratinės pamokos, pandemija ir visa kita patirtis – tai tapo mūsų kasdienybe. Manau, kad pirmasis konversijos etapas mums pavyko.
Lukiškės kaip milžiniška visuomenei atvira kultūros erdvė Vilniaus centre atsivėrė 2021 m. birželį. Kas nuo to laiko jau nuveikta? Kokie buvo tavo ir komandos tikslai, kaip sekasi jų siekti? Ar pavyko čia, be muzikos, atvesti ir kitus menus?
Vilniui reikėjo naujos kalėjimo versijos. Čia šiandien reziduoja tik kuriantys žmonės. Norėčiau tikėti, kad visi supranta, kas vyksta už kalėjimo tvoros, koks čia kūrybinis potencialas, kokia to išliekamoji vertė, kad tai didžiulė platforma kultūrai ir kad mes tikrai kuriame istoriją. Labai daug padarėm per tokį trumpą laiką ir tokiomis sąlygomis. Lukiškės tapo meno, kultūros ir kūrybos generatoriumi. Norime į kalėjimo veiklas įtraukti rezidentus ir siekiame, kad jie kurtų kaip viena bendruomenė. Mane tai įkvepia ir varo į priekį. Simboliška, bet tos laisvės, kurios čia nebuvo daugiau nei 100 metų, pas mus šiandien daugiau negu už kalėjimo sienų ir gatvėse.
Kalbėjai apie rezidentus kaip šio projekto esmę – galiu tik pritarti. Rezidentų bendruomenė tikrai ypatinga, kaip gražiai esi kadaise pavadinęs, tikra rezidentų šeima, kur visi vienas kitą palaiko, vienas kitam padeda, skatina ir įkvepia. Tiesą sakant, šitas vieningumo jausmas man kurį laiką buvo įtartinas ir net stebino, bet jis išties egzistuoja. Smagu, kad iš komandos rezidentai gauna daug ne tik moralinio, bet ir apčiuopiamo palaikymo – nuo buities sprendimų iki projektų rašymo ir reklamos. Tačiau noriu grįžti prie tikslų. Turbūt dar vienas svarbus tavo tikslas yra socialiniai projektai su esamais ir buvusiais kaliniais. Gražus būdas tarsi apversti tiesioginę kalėjimo funkciją, iš izoliacijos nutiesti kelią į socializaciją.
Taip, viena iš mūsų programų yra kalinių resocializacija. Šiandien bendradarbiaujame su skirtingomis organizacijomis, tačiau šiems procesams reikia laiko, jie reikalauja daug biurokratijos, kuri mums vis dar svetima. „Lukiškių kalėjimas 2.0“ kaip daugialypis reiškinys tikrai gali padėti integruoti ar palydėti nuteistuosius į gyvenimą. Artimiausiu metu planuojam pasidalinti pirmaisiais šios programos rezultatais.
Buvę nuteistieji čia ateina savo noru. Man tai atrodo svarbu, reikalinga ir tikra. Buvau ne kartą šalia, bendravau su jais, kai jie čia lankėsi. Matau tų žmonių emocijas ir nežinau, kokio kietumo turėtų būti širdis, kad tai nepaliestų. Vieni išėjo su ašaromis, kiti su nuostaba, dar kiti su džiaugsmu ar pasididžiavimu, kad ši vieta keičiasi. Buvę kalėjimo gyventojai čia ateina su vaikais. Savo šeimoms ar draugams jie pasakoja, kaip čia leido bausmės laiką. Jie taip pat ateina į pasivaikščiojimus, kuriuose dalinasi savo istorijomis su nepažįstamais. Gera matyti tokį nuteistųjų ir kalėjimo pokytį.
Martynai, ar dar yra likę laisvų erdvių, be studijų, kuriose jau įsikūrę rezidentai, ar menininkai gali pretenduoti? Kokių sąlygų ir kokių galimybių gali tikėtis menininkai, norintys bendradarbiauti ar kurti Lukiškėse?
Kūrybos namus, studijas ir dirbtuves čia įsirengė margas kultūros laukas. Kai kurie mūsų rezidentai atsisakė anksčiau turėtų patalpų kitur tik tam, kad būtų šios konversijos dalis ir jos bendraautoriai. Mūsų jau 300! Žinau, kad mūsų regione tokio dydžio klasterio tikrai nėra. Šiame etape laisvų erdvių, kurias galėtume suteikti dabar, nebeturime. Aišku, yra ir laukiančiųjų eilė. Dabar planuojame plėstis į kitą pastatą. Tiesa, tam reikia sutvarkyti infrastruktūrą: ten nėra elektros, vandens, šildymo – nieko. Planuojame dar vieną korpusą, kurį skirsime irgi menininkams.
Čia daugiau nei 18 tūkstančių kvadratų. Kiekvienas kvadratinis kalėjimo metras yra atviras kultūrai ir geroms idėjoms. Visi, kurie nori perkelti savo kūrybą į kalėjimą, parašykite mums, aprodysim kalėjimą ir pasikalbėsime.
O kokių sąlygų ir kokių galimybių gali tikėtis menininkai iš išorės, norintys bendradarbiauti ar kurti Lukiškėse?
Labai norim, kad miestas ir jo kūrėjai mums padėtų kurti kartu, atneštų savo idėjas ir įsitrauktų. Mes vieni to nepadarysime, kalėjimas gerokai didesnis už mane ir mūsų verslą. Tik taip pritrauksim pasaulio dėmesį ir išsaugosim kalėjimą kultūrai. Dar kartą raginu ir kviečiu įvairių sričių menininkus išnaudoti šią unikalią galimybę. Muzika kalėjime – prioritetas, bet taip yra tik todėl, kad mes ją geriausiai išmanom ir tuo gyvenam. Turim savo supratimą apie partnerystes, kokybę, estetiką, meninę vertę, atlikimą ir kultūrinį kapitalą. Stengiamės menininkams suteikti visą palaikymą, įrankius, sceną ir pagalbą, kuri įmanoma iš mūsų pusės.
Gal net šiek tiek keista, kad vasarą dalis kultūros įstaigų ir organizacijų mūsų iki šiol taip ir neaplankė. Užsienio kultūros renginiai, festivaliai ir institucijos iškart suprato, ką gali duoti Lukiškės ir kokios čia galimybės. Paskutinis geras pavyzdys ir mūsų nauji partneriai – Rygos šiuolaikinio meno bienalė.
Man dar atrodo labai stipru, kad Lukiškėse galimybę skleistis ir pasirodyti visuomenei turi ir labai jauni, dar nežinomi kūrėjai. Tai veikia kaip kokia galimybių laboratorija naujiems talentams. Kol kas kalbame tik apie muzikantus, bet turbūt galima būtų ir apie jaunus dailininkus, fotografus, kino režisierius?
Man rūpi mūsų scena, jos ateitis, lietuviška produkcija ir nauji talentai. Mūsiškiai dažnai dalinasi viena scena su užsienio atlikėjais. Tai leidžia visai scenai kilti į viršų, padeda jaunoms grupėms augti, pasižiūrėti į savo favoritus ir net pabendrauti su jais užkulisiuose. Gerai žinomi vardai ar vyresni kolegos privalo padėti jauniems. Taip turi veikti scena ar bet kuri kita industrija. Tik taip lietuvių menininkai galės parvežti į Lietuvą dar ne vieną Venecijos liūtą. Tikiu, kad Lukiškių kalėjimas gali prie to prisidėti. Šiandien šie daugiau kaip 18 tūkstančių kvadratų nėra mano, jie – mūsų visų. Padarykime taip gerai, kad jie liktų neliečiami ir iš menininkų nebūtų atimti.
O kaip sekasi kuruoti tokį intensyvų ir platų kultūrinį vyksmą paveldui priklausančiame komplekse, kokie iššūkiai kyla? Kiek Lukiškių kaip kalėjimo autentiškumo, tavo nuomone, reikėtų išsaugoti? Kiek laiko? Kaip įveiklinti šį unikalų paveldą?
Norėjom parodyti Lukiškes tokias, kokios jos yra. Ir man atrodo, kad mums pavyko nieko nesugadinti. Prisitaikom, nieko nekeičiam ir negriaunam. Neturim tokio tikslo. Kalėjime esanti autentika, 117 metų istorija ir architektūra mums labai patinka. Tai ir yra Lukiškių magija. Nuolat bendraujame su paveldo įstaigomis, jos stebi, kaip mums čia sekasi, ir mato, kaip keičiasi Lukiškės. Tvarkom tik nesaugias erdves arba infrastruktūrą, kurią privalu sutvarkyti. Menininkai savo patalpose ir erdvėse prideda savo spalvų ir pritaiko tas erdves savo poreikiams. Dabar prasideda kitas konversijos etapas. Pavyzdžiui, planuojam hostelį kalėjimo viduje. Tai bus alternatyvus viešbutis, su unikalia atmosfera ir dar viena žinute pasauliui. Planuojame jį atidaryti iki žiemos. Ir tai bus dar viena priežastis, kodėl užsienio turistai norės čia važiuoti.
Galbūt gali papasakoti daugiau apie ateities planus, numatytus šiai vietai kaip turistinei traukos zonai? Ką esat sumąstę, be hostelio?
Užsienio turistai jau dabar mus atranda, žiniasklaida taip pat linksniuoja vis dažniau. Nemažai užsieniečių žino, kas čia vyksta, kalbasi tarpusavyje, ateina į pasivaikščiojimus, į mūsų renginius ir perduoda žinią kitiems. Vilniaus miestas jau dabar puikiai išnaudoja Lukiškes savo komunikacijoje. Tarptautiniai projektai ir mainų programos, kurios leistų mūsų menininkams išvažiuoti svetur ir kalbėti apie Lukiškes, yra kitas mūsų tikslas, tik tam reikia daugiau laiko. Džiaugiamės, kad šiuo metu esame vienas geidžiamiausių turizmo taškų Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Turime tikrai labai didelius srautus – nuo atidarymo mus jau aplankė apie 120 tūkstančių žmonių. Užsienyje apleisti kalėjimai turi vieną išreikštą veiklos kryptį, o mes kuriame daugiafunkcį objektą, galintį turistams pasiūlyti daug patirčių ir galimybių. Dabar ieškome sprendimų, kaip padaryti, kad Lukiškės būtų tokios pat gyvos ir žiemą. Aš net neabejoju, kad mums ir tai pavyks.
Lukiškės vystosi kaip aktyvus urbanistinis kultūros centras, menininkų rezidencijų kompleksas, bendradarbiavimo erdvė. Ar tai gali virsti ir užsienio menininkų rezidentūros projektais, menininkų mainų programomis?
Pradedam bendradarbiauti su didelių tarptautinių parodų organizatoriais, užsienio meno tinklais, festivaliais ir jų atstovais. Tikiu, kad visa tai mums padės dar greičiau pasiekti savo tikslus ir pakelti Lukiškes į dar kitą lygį. Jau dabar žinau, kad kitais metais Lukiškėse gyvai pasirodys ne vienas atlikėjas ar menininkas iš užsienio. Užsienio menininkų rezidencijos yra ne siekiamybė, o būtinybė. Belieka tikėtis, kad pandemija tam netrukdys.
Lukiškių kalėjime jau dabar yra rezidentų iš užsienio ir man smagu, kad tie žmonės labai aktyvūs. Naujausias geras pavyzdys – trijų menininkų iš Meksikos, kurie reziduoja pas mus, bendras projektas kalėjimo cerkvėje. Visi trys iki šiol nebuvo pažįstami, jie susipažino čia.
Lukiškėse jau vyko naujų albumų pristatymai, perklausos, peržiūros, šokiai, spektakliai, filmavimai ir pokalbių formatai. Ką dar esat numatę, kuo dar nustebinsite miestiečius?
Mes atviri bet kokiam formatui, patys juos nuolat bandom kurti. Mums aktualus turinys, kurį galim parodyti čia ir dabar. Kol kas aš su savo komanda gyvenu lenktynėse – visą šią vasarą vijomės patys save, net mūsų renginiai konkuravo tarpusavyje. Kol kas nespėjame visko įgyvendinti, tokiu tempu tai netgi neįmanoma, bet viskas pavyks. Pavyzdžiui, spalio 1-ąją kartu su festivalio „Sirenos“ komanda kalėjimo žiede ir tarp kamerų surengsim „Silent Disco“ formato renginį.
Daug mano bičiulių menininkų vien dėl iš anksto numanomos niūrios atmosferos nenori čia net užeiti. Nors atmosfera keičiasi, ypač tas energijos kismas jaučiasi būnant čia kasdien, tačiau aplinka vis dėlto ypatinga – ar ji veikia tave? Ar nesunku čia dirbti? Juk kai pradėjot, to kismo dar nebuvo.
Man buvo itin lengva, nes nuo pirmos dienos žinojau, ką darau. Komanda greičiausiai man pritars. Dabar tai mūsų žaidimų aikštelė kūrybai. Tai naujas požiūris į kultūrą, paveldą, įveiklinimą, tvarumą, sinergiją ir gyvybingą infrastruktūrą. Mes gerbiam istoriją, žinom, kas čia buvo, kokie žmonės čia leido savo dienas, už ką ir kiek čia baisių dalykų yra nutikę. Tikiu, kad tai, ką mes dabar darome Lukiškėse, yra didžiausia pagarba kalėjimo istorijai. Aš suprantu ir gerbiu žmones, kurių dvasiniai ar moraliniai įsitikinimai, tam tikros energijos baimės neleidžia jiems čia ateiti. Daugumai žmonių ar vyresnei kartai tokį pokytį priimti visada yra sunkiau. Bet vis tiek labai kviečiu juos bent kartą čia užsukti ir pažiūrėti, kaip mes dabar gyvename, kaip Lukiškės keičiasi. Kas žino, gal ir jie gali prisidėti prie to pokyčio? Mes pirmą kartą istorijoje Lietuvoje turime kalėjimą, kuris atiduotas menui ir kultūrai. Ar gali kas nors būti geriau už tai?
Kur ir kaip geriausia žmonėms sužinoti informaciją apie tai, kas vyksta Lukiškėse, kokie renginiai, kada galima lankytis ir panašiai?
Lukiškių kalėjimas veikia kiekvieną dieną nuo 12 val. dienos iki nakties. Renginiai turi savo taisykles ir formas, dažnai į juos platinami bilietai ir visa informacija apie juos yra mūsų feisbuke. O žmonėms, norintiems tiesiog ateiti į Lukiškes, nereikia jokio ypatingo pasiruošimo, nereikia net bilieto. Jie gali užsukti pasivaikščioti, išgerti kavos, užkąsti, tereikia turėti galimybių pasą. Tačiau tokiu atveju jie pamatys mažą dalį Lukiškių. Tam mes turime pasivaikščiojimų formatą – grupinius pasivaikščiojimus, kuriuos veda kalėjimo prižiūrėtojai. Tarp jų yra ir pareigūnų. Šie pasivaikščiojimai šiandien yra geidžiamiausia prekė mieste ir bilietus į juos gauti darosi sunku.
Tikri kalėjimo prižiūrėtojai ir pareigūnai atsinešė tikras istorijas, asmeninę patirtį dirbant su nuteistaisiais ir tuo dalinasi su kitais. Visa gidų komanda mokosi vienas iš kito ir kartu kuria šį produktą. Vien šiandien Lukiškių kalėjime darbuojasi net 22 prižiūrėtojai, kurie septynias dienas per savaitę kas valandą veda pasivaikščiojimus dieną ir naktį.
Kalbant apie tave – esi fizikas, tad kaip atsidūrei čia, kur dabar esi, dabartinėj veikloje? Svajoji ir viską darai taip drąsiai, kad natūraliai norisi paklausti: ko dar iš tavęs galima tikėtis?
Man tikrai pasisekė, nes muziką atradau gan anksti. Nuo tada ji manęs niekada nepaleido. Tada, kai reikėjo šiek tiek beprotybės, nebijojau ir pasakiau drąsų „taip“. Noras keisti miestą ir meilė muzikai mane atvedė ten, kur dabar esu. Jeigu kas nors prieš keletą metų man būtų pasakęs, kad turėsiu galimybę prisiliesti prie Lukiškių konversijos, būčiau atsakęs, kad tai nesąmonė. Gal keistai nuskambės, bet tikrai žinau, kad „Lukiškių kalėjimas 2.0“ nėra didžiausias mūsų projektas. Bus dar, net neabejoju. Kas žino, gal kitas bus Vilniaus koncertų ir sporto rūmai?
