7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Barų savininkų „bendruomenė“, arba kam priklauso stoties utopija

Vilniaus gatvės meno (Vilnius Street Art) festivalio atgarsiai

Gintarė Matulaitytė
Nr. 1 (1153), 2016-01-08
Tarp disciplinų Dailė
Graffiti užrašas: „Pasaulis be bomžų – tai vartotojų visuomenės utopija“. Tomo Čiučelio nuotr.
Graffiti užrašas: „Pasaulis be bomžų – tai vartotojų visuomenės utopija“. Tomo Čiučelio nuotr.

 

Utopijos yra daug lengviau įgyvendinamos, nei kitados buvo manoma. Ir šiuo metu mums kelia nerimą vienas klausimas: kaip išvengti jų galutinio įgyvendinimo?.. Utopijos yra įgyvendinamos. Gyvenimas eina utopijų nubrėžtu keliu. Ir galbūt ateina naujas amžius, kuriame intelektualai ir išprusę žmonės sugalvos būdų, kaip išvengti utopijų ir sugrįžti į neutopinę visuomenę, ne tokią „tobulą“ ir kur kas laisvesnę.

 

Nikolajus Berdiajevas

 

(Aldous Huxley knygos „Puikus naujas pasaulis“ epigrafas, vertė Gražvydas Kirvaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005)


„Stoties utopija“ – taip ir vadinosi viena iš dviejų Vilniaus gatvės meno (Vilnius Street Art) festivalio kontekste atidarytų parodų, eksponuota Vilniaus geležinkelio stotyje, ant pastato nenaudojamoje pirmojo perono dalyje sienų (http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/110800). Ten dar šią vasarą pradėjo veikti baras „Peronas“, ir šios parodos atidarymas buvo kone pirmas įvykis, įrašęs jį į barųlankytojųmenogerbėjų žemėlapį. Barai ir menas tapo neatsiejami jau nuo kažin kada, tad, turint galvoje procesą, kurį būtų galima pavadinti stoties barėjimo metu, nenuostabu, kad ir čia juos sutinkame kartu. Ar, tiksliau būtų sakyti, menas atsekė paskui barus, kaip teigia festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė: „pastebėjome jame [stoties rajone] vykstančius pokyčius ir prisijungėme prie jų“ (Lrt.lt, 2015 08 12, http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/110800). Pokyčius bando užfiksuoti ir parodoje dalyvaujantys menininkai, tik keista – tame fiksuojamame „čia ir dabar“ kai ko trūksta: fotografijose beveik nėra žmonių. Tarsi rajono vaizdas aiškiau atsivertų išvalytas nuo „socialinės problematikos“, tarsi taip mes galėtume iš naujo įvertinti jo (utopinį) potencialą.

Jau kurį laiką registruoju žodžio „utopija“ pasirodymo koordinates. Nesakyčiau, kad kaip nors ypatingai stengiausi rinkti su tuo susijusią medžiagą, greičiau nutiko taip, kaip nutinka iškilus klausimui, į kurį negali atsakyti, – tampi apsėstas. Utopija mane apsėdo apsilankius šiuolaikinio meno festivalyje Rygoje, kurio tema praėjusiais metais kaip tik ir buvo „Utopinis miestas“ („Utopian City“). Šis žodžių junginys pavadinime visai neatsitiktinis, nes utopinė vizija dažniausiai ir siejama su miestu, tiksliau, su vienu iš jo elementų – architektūra. Architektūrai, deja, diriguoja investuotojai ir nekilnojamojo turto agentūros. Ir jei reiktų trumpai apibendrinti, į ką materializuojasi bandymai įgyvendinti jų architektūrines „utopijas“, diapazonas būtų – nuo griuvėsių (kai utopija nebaigta įgyvendinti arba bankrutavusi) iki stiklinių dangoraižių bei sterilių apartamentų (kai utopija „įgyvendinta“). Tokią architektūrą galima apibūdinti vienu žodžiu – negyvenama.

Todėl kiekvieną kartą, kai minima utopija, norisi klausti: kieno utopija? Kam toji utopija skirta? Kam ji prieinama? Žiūrint iš šios perspektyvos, tai, kad „Stoties utopijos“ fotografijose nėra žmonių, nebeatrodo kaip atsitiktinumas, o labiau kaip suplanuotas pasiruošimo etapas išvalant statybų aikštelę, šiuokart kad ir „tik“ savo galvose. (Ten juk viskas ir prasideda.)

Iš tiesų dar nespėjus prasidėti tikroms statyboms, ant egzistuojančių rajono „pamatų“ pradėjo kurtis naujas rajonas – su nauju „Peronu“, nauju „Turgum“, – barų rajonas, arba rajonas kaip vienas didelis baras. Tai, jog nauji verslai ir nekilnojamojo turto projektai pasivadina šalia esančių istorinių ar strateginių objektų vardais, nėra naujiena. Būtent taip jie bando kartu pasisavinti ir autentiškumo aurą, tapti unikalūs. Tačiau jie ne tik naudojasi originalia aura, bet ir yra priklausomi nuo kitų išteklių, tarkim, tikrasis turgus aprūpina „Turgų“ maistu. („Turgaus“ feisbuko paskyroje minima, jog dienos racionas keičiasi priklausomai nuo to, ką siūlo turgus tą dieną.) Maža to, – rajono gyventojai bei tikros problemos yra tiesiog atmosfera. Toks požiūris išryškėjo vienoje iš Vilniaus gatvės meno festivalio organizuotų diskusijų, skirtų būtent rajono vizijai, „Kuo atgimsta stoties rajonas?“. Jos metu baro „Keulė Rūkė“ bendrasavininkas Dominykas Čečkauskas kalbėjo, jog stoties rajonas „yra galbūt šiek tiek kontroversiškas, bet mums visą laiką labai patiko tokia liberali dvasia ir stotis visą laiką buvo nepaklusimo įstatymams simbolis. Tai, kad ten gatvėse dirba prostitutės, buvo egzotiška ir įdomu. Atrodė, kad atidarius gerą restoraną tai turėtų tik sustiprinti žmonių patirtį.“ O „Turgus“ prieš atidarymą savo feisbuko paskyroje surengė agitaciją, kur „surikiavo“/įklijavo prie parduotuvės šalia Halės turgaus stovinčius daržovių pardavėjus taip, tarsi jie lauktų eilėje prie „Turgaus“ gėrimų.

Nors šie nauji verslai atsispiria nuo lokalumo, jis čia pat ir užsibaigia. Nenuostabu, juk beveik visi barų savininkai barų modelius yra parsivežę iš londonų, paryžių ar berlynų. Tad autentiškumas pasirodo paviršinis, jį persveria pakartojimas to paties, kas yra visur kitur, „kas šiuo metu vyksta visame pasaulyje“, bandymas neatsilikti ar prisivyti užsienį „kraftinės“ kultūros atžvilgiu.

Dar vienas bandymas prisivyti pasaulį – šį rudenį stoties apylinkėse vykęs gatvių festivalis „StoHo Vilnius“. Komerciniai Londono ar Niujorko SoHo rajonai čia tarsi turėtų tapti stoties rajono siekiamybe: „Tikiuosi, kad per trejus metus pavadinime esanti T raidė atrofuosis“, – sako festivalio organizatorė Violeta Masteikienė, vadovaujanti agentūrai GMM („Gerų Minčių Magija“), užsiimančiai verslo renginių, vestuvių ir laisvalaikio organizavimu bei eskorto paslauga. Festivalis taip pat kvietė išvysti stoties rajoną iš naujo, tarsi apvaizdai apsireiškus, praregėjus, net tiesiogine to žodžio prasme apšvietė jį: pažymėtinas organizatorių naudotas žodis „iliuminacija“ – gatvėse įtaisytos šviesos instaliacijos „Apšvietimas“ ir „Neošviesa“, „Apšviesa“, „Apšvieta“, „Nušvitimas“ etc.

Kitas šviečiamasis užsiėmimas – ekskursija, kurios trajektorijos aprašymas iškalbingai apibūdina ir viso festivalio kryptį: „Pradžia – prie „Kiaušinio“, pabaiga – kiekvieno pasirinktame StoHo bare.“ Iš tiesų, tarp festivalio lokacijų – bemaž 14 butikų ir barų. Tad gyventojų subūrimas ir bendruomenės kūrimas, kuris pristatytas kaip vienas iš festivalio tikslų, tampa dar viena proga organizuotai ir patogiai pavartoti. Programoje atsikartoja kaimyniškumo ir bendruomeniškumo raktažodžiai, prilipinti prie įvairių veiklų, viena kurių – „Kaimynų uogienės“ degustacija, tik jos beveik visad būna lydimos galimybės, o gal net būtinybės kažką nusipirkti kavinėje ar bare.

Šviesa ir apšvietimas ne veltui pasirinkti teminiam meniniam apipavidalinimui – jie rajono kontekste dalyvauja kaip svarbus saugumą atnešantis veiksnys. Saugumą, pasak diskusijos dalyvių, atneša ir žmonių srautas, kurio pastovumą užtikrintų daugiau barų, tad šalimais atsidarančios kavinės ar barai yra ne konkurentai, bet, Dimitrijaus iš „Dėvėtų“ žodžiais tariant, „bendraminčiai“. Taip šios specialios sąlygos suvienija verslus, kurie taip „drąsiai“ pasirinko nesaugų rajoną. Tai yra ir argumentas, įrodantis įsikuriančių verslų „naudą“ gyventojams. Beje, sprendžiant iš to, kaip save apibūdina patys barų savininkai, jie nebūtų linkę daryti tokios skirties tarp savo veiklos ir visuomenės. Tai tiesiog „sėkmingi“ žmonės: buvę studentai, keliavę ir dirbę svetur ir tose kelionėse pagauti aistros vienam ar kitam dalykui, savo gebėjimais pasiekė tai, ką dabar turi. Būdami kūrybingi, drąsūs ir iniciatyvūs rajono naujakuriai, jie pradeda atstovauti ne tik savo pačių interesams.

Kaip barų savininkai nėra paprasčiausiai verslininkai, taip ir jiems priklausantys barai nėra tik verslai, besirūpinantys pateikti kokybišką produktą bei skaičiuoti pelną. Tai kur kas daugiau. Pavyzdžiui, „Keulė Rūkė“ taip pat turi ir reiškia viešą nuomonę. Komentuojant įvairiomis temomis, tarsi prisiimami viešojo intelektualo bruožai arba siūlomas jo pakaitalas, nes intelektualas neatlieka savo funkcijos ir nepasiekia tokios plačios auditorijos. Pagrindinės „Keulė Rūkė“ temos – religija ir laisvė. Tik religija beveik visuomet redukuojama iki religinių fanatikų, o laisvė – iki laisvės valgyti šonkauliukus ir gerti alų bei daryti tai, ką nori, be jokios rimtesnės investicijos į šias temas, o pačios diskusijos apsiriboja feisbuko komentarais. „Keulė“ praneša, kad jų darbuotojai turi teisę išreikšti savo nuomonę laisvai, tačiau kitiems į tą nuomonę reaguoti tokia pati teisė nepripažįstama. Jei „Keulės“ nuomonė tau pasirodys nepriimtina ir nuspręsi ten daugiau nesilankyti, tai reikš, kad „esi pagiežingas ir kerštingas žmogus“ (Ore.lt, 2015 lapkritis, http://www.ore.lt/2015/11/keuliska-laisve-netyleti).

Lieka neįsisąmonintas vienas dalykas – nepriklausomai nuo to, ar išpažįstama kuri nors konfesija ar ne, galima tikėti vienu vertybių rinkiniu ir galvoti, kad jis yra pats teisingiausias, todėl kiti turėtų nekvestionuodami jį priimti. Toks požiūris vadinamas fundamentalizmu, kuris ir yra pagrindas konfliktams, kuomet religija dažnai pasitarnauja kaip konflikto pretekstas. Tad išeina taip, kad neatpažindama ir nepripažindama kitų teisės laisvai išreikšti nuomonę, „Keulė Rūkė” remiasi tais pačiais principais, kuriuos kritikuoja ir nesuteikia galimybės toms visoms nuomonėms būti vienoje erdvėje ir diskutuoti. Neaišku, ar yra su kuo diskutuoti apskritai, nes minėti komentarai pasirodo tesą dalis verslo identiteto ir rinkodaros strategijos, kuri „enterteinina aktualia komunikacija“ (http://www.ore.lt/2015/11/keuliska-laisve-netyleti).

Toks artikuliuotas, bet agresyvumu ir antibendruomeniškumu pasižymintis požiūris vyravo visos „Kuo atgimsta stoties rajonas?“ diskusijos metu. Paklaustas, ar buvo baisu įsikurti Sodų gatvėje, Dimitrijus atsakė: „Baisu kam – man ar gatvei, ar bendrai?“ Atskirties motyvas lydėjo ir kalbas apie stoties rajono viziją. Architektas Algirdas Kaušpėdas kvietė burtis į iniciatyvių žmonių bendruomenę, kuri imtųsi brėžti stoties rajono ribas ir spręsti, kas jame vertinga, o kas ne, ir pagal tai rajoną tvarkyti – kitaip sakant, „strateguoti“. Turgus, pasak Kaušpėdo, yra vienas iš dalykų, kurie stoties rajone „veža“, tačiau turgus, jo manymu, „nugrybavo“. Todėl turgų reiktų pertvarkyti, pasiūlant kitokios produkcijos, kad jis taptų vieta, „kur pas mus pradėtų važiuoti ne vien tie paprasti vargšai žmonės tų pigių pėdkelnių, bet ir intelektualai iš to tikrojo, gerojo senamiesčio“. Ir čia nuo visų intereso pereinama prie atstovavimo verslo interesams, susirūpinus rajono, o kartu ir jame esančių įstaigų įvaizdžiu ir reprezentacija, raginant išvalyti, išstumti „tą visą pilką masę“. Šioje vizijoje įsivaizduojamas rajonas yra skirtas turistams, miesto svečiams bei potencialiems barųlankytojamsmenogerbėjams ir klientams. Paklaustas, ar mano, jog stoties rajone atsirastų vietos kultūrai ir kitoms iniciatyvoms, Dimitrijus iš „Dėvėtų“ sakė nesulaukiantis, kada įsikurs kaimynai su galerija, dar barų ir kavinių – tarsi užstrigus plokštelei. Jeigu tai ir yra stoties rajono vizija, jai išsipildžius čia nebeliks vietos tiems, kurie neturi pinigų.

Deja, miesto valdžia dažnai perleidžia iniciatyvą privatiems verslams, nes jie linkę investuoti į miesto tvarkymą, o lėšų miesto biudžete nėra. Valdžiai paranku prisidėti prie tokių projektų sutvarkant aplinką ar skiriant sklypą, tačiau net jei ir būtų lėšų, priimami sprendimai vargiai skirtųsi nuo dabartinių, nes tokia valdžia neatstovauja žmonių interesams. Dažnai kalbant apie „žmonių interesus“ turimi omenyje „iniciatyvūs“, „drąsūs“, „verslūs“ – t.y. generuojantys kapitalą žmonės, o visi kiti yra atstovavimo neverti.

Šiame kontekste meninės intervencijos, tokios kaip Vilniaus gatvės meno festivalis, yra sveikintinos, nes jau išmokta gentrifikacijos pamoka. Ne, gentrifikacija nėra problema, ji yra metodas greitai ir pigiai „atgaivinti“ vieną ar kitą rajoną: „Tai – vienas iš būdų atnaujinti tą rajoną. Šį metodą taiko daug pasaulio miestų – pradeda nuo menininkų, kurie yra kūrybingi, sugeba apleistą teritoriją parodyti visai kitomis spalvomis. Tai – puikus ir geras metodas“, – sako architektas Mindaugas Pakalnis (Lrt.lt, 2015 08 19, http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/111437). Tad paroda „Stoties utopija“, o ir visas festivalis ne seka pokyčiams iš paskos, kaip galėjo atrodyti iš pradžių, bet eina šių pokyčių priešakyje ir prie jų prisideda, o galbūt juos fabrikuoja.

 

Graffiti užrašas: „Pasaulis be bomžų – tai vartotojų visuomenės utopija“. Tomo Čiučelio nuotr.
Graffiti užrašas: „Pasaulis be bomžų – tai vartotojų visuomenės utopija“. Tomo Čiučelio nuotr.