Karo tematika šiandien nedingsta iš televizorių ekranų ir žiniasklaidos antraščių. Militaristinės nuotaikos kelia kiekvienam aktualų klausimą, kokią nuostatą užimti jų atžvilgiu – angažuotis, remti, o gal likti nuošaly? Visoje Europoje tas klausimas buvo itin aktualus ir lygiai prieš šimtmetį, kai vyko dešimt milijonų gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas. Primindamas amžinąjį klausimą, Thomo Manno kultūros centras Nidoje rengia penkerių metų trukmės tarptautinių kultūros festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai prasidėjo festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 d. į Nidą kvies jau 19-asis iš eilės tarptautinis Thomo Manno festivalis „Sąžinės proveržis“.
Šių metų festivalis „Sąžinės proveržis“ – tai nuoroda ir į paties rašytojo biografiją. Iki Europą pakeitusio ketverių metų konflikto Thomas Mannas deklaravo apolitiškumą, tačiau 1914-aisiais tapo vienu tų kūrėjų, kurie karo pradžią entuziastingai parėmė. 1914–1915 m. parašytose esė ir 1918 m. išleistoje knygoje „Apolitiško žmogaus svarstymai“ jis šlovino „vokiečių kultūros“ ginkluotą kovą prieš „Vakarų lėkštumą“. Konflikto esmę Th. Mannas stengėsi pateisinti priešpriešindamas „kultūros“ ir „civilizacijos“ sampratas. Tikrajai kultūrai, kuri buvo apibūdinama dorumo, kūrybingumo ir giliaprasmiškumo kategorijomis, anot jo, atstovaujanti tik Vokietija. Kitose, „romaniškojo prado“, Europos šalyse tegalima rasti klastingą, lėkštą ir paviršutinišką civilizaciją. Karas – viso labo priemonė vokiečių „kultūrai“ skleisti ten, kur jos trūksta. Tokias nuostatas gynė Th. Mannas per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet 1918-aisiais, vos dienos šviesą išvydus knygai „Apolitiško žmogaus svarstymai“, jis ėmė vis labiau atsiriboti nuo ankstesnių savo minčių, o jau po kelerių metų ryžtingai stojo ginti humanizmo ir demokratijos.
Stengdamasis atskleisti tokias moralinių pasirinkimų kupinas temas, Thomo Manno kultūros centras kasmet per rašytojo gimtadienį į festivalius Nidoje savaitei sukviečia patirti įsimintinų susitikimų, koncertų, kino naktų seansų ir kūrėjų parodų atidarymų. Kalbamės su festivalį organizuojančio Thomo Manno kultūros centro tarptautinio kuratoriumo pirmininke, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja Ruth Leiserowitz ir Centro direktore Lina Motuziene.
Prieš kelerius metus į festivalį buvote prisikvietę vieną pagrindinių pasaulyje atminimo kultūrų tyrinėtojų, kultūrologę Aleidą Assmann. Šių metų renginio žodžio programos „vinis“ – akademinėje bendruomenėje ne mažiau solidi figūra – Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François. Tai ne tik vienas nedaugelio istorikų, vienodu svoriu figūruojančių dviejose šalyse – Prancūzijoje ir Vokietijoje, bet taip pat žymus atminties tyrinėtojas, su pernai šį pasaulį palikusiu kolega Hagenu Schulzu prieš daugiau nei dešimtmetį parengęs „Vokietijos atminimo vietų“ tritomį. Visa tai rodo, kad atminties tematika festivalio koncepcijai nesvetima?
Lina Motuzienė: Be abejo, atminties tematika festivaliui aktuali, ypač pasauliui plačiai minint Didžiojo karo šimtmetį. Karo ir atminties sąsajos yra neatsiejamos. Tai, kad į festivalį pavyksta pakviesti tokius žymius autorius, yra didelė sėkmė. Kita vertus, tai didelių pastangų rezultatas ir pirmiausia čia reikia dėkoti kuratoriumo pirmininkei Ruth Leiserowitz, kuriai pavyko neabejotinai labai užimtą mokslininką privilioti į Nidą.
Ruth Leiserowitz: Profesorius Étienne’as François yra ne tik atminties tematikos specialistas. Jis taip pat yra gerbiamas ekspertas vokiečių ir prancūzų santykių klausimais ir būtent šia tema kalbės šių metų festivalyje. Gali kilti klausimas, kas bendro tarp Thomo Manno namelio ir vokiečių bei prancūzų santykių. Atsakydama į jį turiu priminti Thomo Manno brolį frankofilą Heinrichą, kuris ir pats buvo rašytojas, o karo pradžioje, kaip ir daug kartų anksčiau, buvo apsistojęs Nicoje. 1915 m. René Schickele’io redaguojamame intelektualiame žurnale „Weißen Blättern“, išsiskyrusiame pacifistinėmis nuotaikomis, Heinrichas Mannas paskelbė esė apie XIX šimtmečio prancūzų rašytoją Émile’į Zola, kurį laikė prototipiniu civilizacijos gynėju. Šį prancūzų rašytoją Heinrichas Mannas pavaizdavo kaip pavyzdį intelektualo, stojančio už teisybę, protą, taiką ir demokratiją. Taip karo ir „entuziazmo miglos“ dėl šio karo pradžios kontekste Heinrichas Mannas tikrino sąžinę – tą aukščiausiąją žmogaus sąmonės instanciją. Būtent rašinys „Zola“ Heinrichą atvedė į konfliktą su tuo metu nacionalistiškai nusiteikusiu broliu Thomu. Padedami profesoriaus E. François, stengsimės prisiminti šį „brolių Mannų barnį“ ir apsvarstyti jį, kad ir iš pašaliečių perspektyvos. Šitaip atliepsime vieną pagrindinių Thomo Manno kultūros centro uždavinių – tirti, globoti ir saugoti Mannų šeimos kultūrinį palikimą.
Kaip manote, ar tokioje šalyje kaip Lietuva šiandien yra aktualu kalbėti apie Pirmąjį pasaulinį karą? Juk valstybinė šio karo atminimo tradicija Lietuvoje nesusiformavo. Tarpukariu Didžiojo karo atmintį buvo užgožusi dalyvavimo Nepriklausomybės karuose patirtis, paskui aktualesnis tapo Antrasis pasaulinis. Panaši ir kitų Vidurio bei Rytų Europos šalių patirtis.
R. Leiserowitz: Praėjusiais metais festivalio metu diskutuodami apie 1914-ųjų karo pradžios nuotaikas įsivaizdavome esantys nepaprastai toli nuo karo veiksmų. Ir štai būtent tomis dienomis buvo pašautas Malaizijos oro linijų lėktuvas MH 17. Tai padėjo mums suvokti, kad konfrontacinių nuotaikų situacija gali bet kada pasikartoti, o tokie dalykai mus gali paliesti ir būnant teritoriškai nutolusiems nuo karo veiksmų. Taigi čia kalbama ne vien apie istoriją, bet ir apie moralinius iššūkius bei su jais susijusius filosofinius ir teologinius klausimus.
L. Motuzienė: Noriu priminti, kad Pirmasis pasaulinis karas palietė ir Lietuvą, taip pat Nidą, kurioje irgi būta to karo atminimo simbolių. Jau karo pradžioje Nida patyrė gyventojų mobilizaciją, išgyveno karo pabėgėlių srautą: nedideliame žvejų kaimelyje apsigyveno 1 200, daugiausia moterų ir vaikų. Vadinasi, nidiškiai iš labai arti patyrė karo atmosferą. Didžiojo karo atmintis Nidoje tarpukariu buvo aktualizuota pastačius paminklus Nidos dailininkų kolonijos kūrėjams Ernstui Bischoffui-Culmui, Hansui Beppo-Borschke’i, taip pat poetui Walteriui Heymannui atminti. Jie žuvo tame kare. Apie šios kolonijos kūrėjus taip pat kalbėsime šių metų festivalyje.
Kokius konkrečiai Pirmojo pasaulinio karo atminties klodus tikitės atskleisti „Sąžinės proveržiu“ įvardytu festivaliu ir kokiomis priemonėmis tai darysite?
L. Motuzienė: Pagrindinis festivalio moto yra kūrėjo vaidmuo ir atsakomybė sudėtingoje politinėje situacijoje, o karas ir buvo laikas, kai inteligentija turėjo pasirinkti – tylėti ar reikšti savąją kūrėjo poziciją. Pavyzdžiui, austrų rašytojas Stefanas Zweigas karo akivaizdoje liko nesuprastas, kai atvirai prabilo apie karo beprasmybę. Be to, viena iš festivalio temų yra brolių Mannų konflikto Pirmojo pasaulinio karo metais išryškinimas, apie tai festivalio metu bus galima plačiau sužinoti Reinbeko pilies kultūros centro ir Thomo Manno memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis parengtoje parodoje „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai“. Jau minėtosios Nidos dailininkų kolonijos kūrėjams bus skirta kita paroda „Dailininkai karo metu“, jai darbus sutiko paskolinti Liuneburge įsikūręs Rytų Prūsijos muziejus.
R. Leiserowitz: Ši Kristinos Jokubavičienės kuruojama paroda festivalio programoje vaidina svarbų vaidmenį. Nors jau iki šiol žinojome, kad daug Nidos dailininkų kolonijos menininkų turėjo atsidurti Didžiojo karo apkasuose, kol kas menkai nutuokėme, kad ir ten jie kūrė, išreikšdami savo įspūdžius. Ketveri karo metai, kalbant apie dailininkų kolonijos kūrėjus, iki šiol visuomet buvo „apeinami“, ir mes norime grąžinti į bendrąją sąmonę šį laikotarpį ir jo metu sukurtus meno kūrinius.
Ar festivalio tematiką stengiatės išreikšti ir muzikine programa?
R. Leiserowitz: Muzikinėje programoje skambėsiantys Maurice’o Ravelio ir Igorio Stravinskio kūriniai tam tikra prasme simbolizuoja karo įvykius. Didžiojo karo tema bus paliesta ir kompozicijoje, dedikuotoje per karą rankos netekusiam pianistui Pauliui Wittgensteinui. Jo garbei skambės Ericho Wolfgango Korngoldo sukurta Suita, op. 23, dviem smuikams, violončelei ir fortepijonui kairei rankai, ši Siuita Lietuvoje bus pristatyta pirmą kartą.
Festivalio publika visuomet būna daugialypė: nuo nė vieno festivalio nepraleidžiančių senjorų iš Vokietijos iki gausaus jaunimo iš Lietuvos. Ar manote, kad pasirinktas festivalio temų ciklas apie Didįjį karą vienodai aktualus visoms amžiaus ir interesų grupėms?
L. Motuzienė: Savo įvairialype programa – nuo klasikinės muzikos koncertų iki kino vakarų – festivalis leidžia tikėtis labai plačios auditorijos. Jaunesnės publikos gausėjimą mes pastebime kiekvienais metais, lygiai kaip apskritai lietuviškos publikos, kas mus nepaprastai džiugina. Vienas būdų pritraukti dar platesnę jaunąją auditoriją yra visiškai neseniai išsirutuliojusi idėja surengti studentų rašinių konkursą. Geriausios esė kūrėjas turės galimybę festivalio metu atvykti į Nidą ir viešai pristatyti savąjį kūrinį lietuvių ir vokiečių kalbomis.
R. Leiserowitz: Mūsų publika yra daugialypė ir jos interesai taip pat. Visgi praėjusių metų diskusijos ir pokalbiai puikiai parodė, kiek daug visko galima atrasti kalbant kaip tik apie šį – karo laikotarpį. Mes nesiekiame vergiškai pririšti viso turinio prie festivalio moto, bet sąmoningai pateikiame pavienius su tema susijusius akcentus. Šitaip paliekame sau galimybę perteikti ir tuos literatūros bei muzikos kūrinius, kurie skiriasi nuo pagrindinės festivalio idėjos.
Thomo Manno kultūros centras šiais metais mini veiklos dvidešimtmetį. Festivalį organizuojate jau 19-ąjį kartą. Ar neišsisėmėte per tiek metų? Kokių naujovių dar sugalvojate festivalių lankytojams?
L. Motuzienė: Aš pati rūpinuosi festivalio organizavimu jau septintąjį kartą. Per tokį laiką galiu drąsiai sakyti, kad idėjų generatoriai jų nestokoja. Thomo Manno festivalis yra labai dinamiškas, skleidžiantis gerą energiją, nors rengėjams festivalio savaitė – labai įtemptas darbas.
R. Leiserowitz: Rengdami šiuos festivalius, mes kviečiame kaskart kitokius svečius. Keičiasi ir mūsų partneriai. Toji kaita įneša į festivalį savo patirtis, idėjas ir lūkesčius. Šiuo požiūriu mes taip pat esame iki tam tikro lygio kaskart priverčiami save naujai išrasti. Šiais metais festivalį pirmą kartą rengiame kartu su naujuoju Vilniaus Goethe’s instituto direktoriumi Detlefu Gericke, į Lietuvą su daugybe idėjų atvykusiu iš Bostono. Tad kartais mums net nereikia patiems sukti galvos dėl kažkokių naujovių. Jos atsiranda pačios. Ateikite ir įsitikinkite!
