Kas bendro tarp dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Thomo Manno ir šiemet pasaulį palikusio Günterio Grasso? Anot literatūros istoriko Axelio E. Walterio, abu juos sieja ne tik faktas, kad prestižiniu apdovanojimu rašytojai buvo pagerbti už savo pirmuosius stambius kūrinius – romaną „Budenbrokai“ (1901) ir romaną „Skardinis būgnelis“ (1959). Thomą Manną ir Günterį Grassą riša ir bekompromisė pilietinė pozicija. Abu jie manė, kad kūrėjas savo auditorijai turi būti intelektualinis ir moralinis vedlys, drąsiai pasisakantis aktualiais pilietinio bendrabūvio klausimais.
Tokiu kampu į du didžiuosius praėjusio šimtmečio Vokietijos kūrėjus buvo pažvelgta birželio 6-ąją Nidoje vykusiame renginyje. Saulėtą pavakarę Thomo Manno memorialiniame muziejuje skaityta paskaita, sutraukusi gausų ir, kaip įprasta, tarptautinį klausytojų būrį, buvo skirta Th. Manno 140-osioms gimimo metinėms. Šia proga prie profesoriaus A. Walterio išvados būtų galima pridurti – Günterį Grassą ir Thomą Manną sieja dar ir tai, kad abudu praėjusio šimtmečio literatūros korifėjai yra kelis kartus lankęsi Nidoje: Mannas tarpukariu, Grassas – daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Pasaulyje nedaug vietų, tiesiogiai susijusių su Th. Manno gyvenimu ir veikla bei puoselėjančių jo palikimą. Rašytojo gimtajame Liubeke nuo 1993 m. veikia Heinricho ir Thomo Mannų centras Budenbrokų namų literatūros muziejuje. Ciuriche, Šveicarijoje, kurioje Nobelio premijos laureatas prieš 60 metų mirė, jo palikimą saugo Thomo Manno archyvas, įsteigtas Šveicarijos technologijos institutui paties rašytojo perduotų dokumentų pagrindu. Ten, Ciuriche, pirmųjų Th. Manno mirties metinių dieną, buvo įsteigta Ciuricho Thomo Manno draugija, kurios vokiškas analogas Liubeke įkurtas tik 1965 metais.
Karo tematika šiandien nedingsta iš televizorių ekranų ir žiniasklaidos antraščių. Militaristinės nuotaikos kelia kiekvienam aktualų klausimą, kokią nuostatą užimti jų atžvilgiu – angažuotis, remti, o gal likti nuošaly? Visoje Europoje tas klausimas buvo itin aktualus ir lygiai prieš šimtmetį, kai vyko dešimt milijonų gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas. Primindamas amžinąjį klausimą, Thomo Manno kultūros centras Nidoje rengia penkerių metų trukmės tarptautinių kultūros festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai prasidėjo festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 d. į Nidą kvies jau 19-asis iš eilės tarptautinis Thomo Manno festivalis „Sąžinės proveržis“.
Šių metų festivalis „Sąžinės proveržis“ – tai nuoroda ir į paties rašytojo biografiją. Iki Europą pakeitusio ketverių metų konflikto Thomas Mannas deklaravo apolitiškumą, tačiau 1914-aisiais tapo vienu tų kūrėjų, kurie karo pradžią entuziastingai parėmė. 1914–1915 m. parašytose esė ir 1918 m. išleistoje knygoje „Apolitiško žmogaus svarstymai“ jis šlovino „vokiečių kultūros“ ginkluotą kovą prieš „Vakarų lėkštumą“. Konflikto esmę Th. Mannas stengėsi pateisinti priešpriešindamas „kultūros“ ir „civilizacijos“ sampratas. Tikrajai kultūrai, kuri buvo apibūdinama dorumo, kūrybingumo ir giliaprasmiškumo kategorijomis, anot jo, atstovaujanti tik Vokietija. Kitose, „romaniškojo prado“, Europos šalyse tegalima rasti klastingą, lėkštą ir paviršutinišką civilizaciją. Karas – viso labo priemonė vokiečių „kultūrai“ skleisti ten, kur jos trūksta. Tokias nuostatas gynė Th. Mannas per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet 1918-aisiais, vos dienos šviesą išvydus knygai „Apolitiško žmogaus svarstymai“, jis ėmė vis labiau atsiriboti nuo ankstesnių savo minčių, o jau po kelerių metų ryžtingai stojo ginti humanizmo ir demokratijos.
