Praėjusio numerio Kanų kino festivalio apžvalgą pradėjau nuo atidarymo nesusipratimo, šį kartą atsispirsiu nuo uždarymo ceremonijos netikėtumų, vėliau apžvelgsiu kelis neaptartus filmus, kiek leidžia kuklus straipsnio ženklų skaičius. Festivalis didelis, paralelinės programos liks beveik nepaliestos, tačiau tikiu, kad apie ryškiausius jų filmus bus progų pakalbėti jau lietuviškos kino kultūros kontekste.

Kanai, Kanai, Kanai... Sunku paneigti, kad tai svarbiausias atskaitos taškas metiniame kino cikle ir tirščiausia gerų filmų programa. Tik vis dažniau festivalio sūkuryje savęs klausiu – kas dar, be ekranuose rodomų sunkiasvorių kūrėjų filmų, čia man patinka? Yra neginčijamo žavesio keliasdešimtūkstantinėje kino paliestų žmonių minioje, vis susiraizgančioje eilių gyvatėmis prie kino teatrų. Taip pat ant kiekvieno šaligatvio, kiekviename bare, restorane ar eilėje vykstančiuose pokalbiuose apie kiną (nors neretai ir labai pragmatišku kampu). Kokybės ir svarbos jausmas didžiulis, tačiau sunku atskirti, kas tikra, o kas – inercija ir įvairių politinių bei finansinių jėgų pasekmė. Visas tas miesto ir festivalio prabangos bei tuštybės sluoksnis, tinkamesnis Holivudui, gviešiasi nustelbti kino magiją, kurią kartais lengviau pajusti mažuose festivaliuose. Juose jau visai netrukus dominuos tie patys Kanų filmai.

Praėjusią savaitę pristatyta 76-ojo Kanų kino festivalio programa, kurioje – nauji tokių režisierių kaip Martinas Scorsese, Wesas Andersonas, Catherine Breillat, Wimas Wendersas, Hirokazu Kore-eda ir Toddas Haynesas darbai. Šių kūrėjų filmų premjeros vyks tiek konkursinėje, tiek nekonkursinėje programoje, o tai reiškia, kad tik keli išrinktieji turės galimybę laimėti aukščiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinę palmės šakelę“. Visų režisierių filmai anksčiau rodyti festivalyje.

„Ir vėl turime diktatorių, ir vėl vyksta karas. Ir vėl reikia, kad kinas nebūtų nebylus.“ Tai viena Volodymyro Zelenskio frazių, pasakytų per 75-ąjį Kanų festivalio atidarymą. Ar jautri Ukrainos prezidento kalba padarys nors menką įtaką ne tik tarptautinei kino bendruomenei, parodys laikas. Nors tą patį atidarymo vakarą virš Kanų praskridę reaktyviniai lėktuvai sukėlė kai kuriems ukrainiečių kino atstovams panikos priepuolį.

Kanų kino festivalio oficialiojoje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ parodytas jauno ukrainiečių režisieriaus Maksymo Nakonechnyi filmas „Drugelio žvilgsniu“ („Bačennya metelyka“, Ukraina, Švedija, Čekija, Kroatija, 2022). Kartu su kitais kūrėjais stovėdamas ant Debussy salės laiptų režisierius laikė plakatą, kuriame buvo parašyta: „Rusai žudo ukrainiečius. Ar kalbos apie šį genocidą jums atrodo įžeidžiančios ir kelia nerimą?“

Štai ir baigėsi jubiliejinis 75-asis Kanų festivalis, kurio uždarymo transliaciją buvo galima stebėti per Kanų „Youtube“ kanalą. Didžiąją renginio dalį apėmė pasivaikščiojimas raudonuoju kilimu, pozavimas fotografams. Eilinė prašmatnių suknelių, juodų ar baltų smokingų ekspozicija; Piero Paolo Pasolini ar Godard’o nešiotų akinių rėmelių variacijos irgi buvo akivaizdžios.

Filmo „Mariupolis 2“ premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Liūdna, kad, pagal kai kurias naujienas, paskutiniame seanse dalyvavo vos keli žmonės. Tačiau pateikiame įžvalgas tų, kurie filmą pasižiūrėjo.

Leipcigo „Auksinis balandis“ – „Pavyzdingam elgesiui“

Šeštadienį pasibaigusiame Tarptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje tarptautinėje konkursinėje „DOK Leipzig“ programoje pristatytam Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Mileriaus filmui „Pavyzdingas elgesys“ (prod. Rasa Miškinytė, „Era Film“) įteiktas pagrindinis festivalio prizas „Auksinis balandis“. Žiuri sprendime rašoma: „Pačiais tamsiausiais laikais susidūrę su tuo, kas blogiausia, mes atrandame tikruosius save ir žmogaus siela nušvinta ryškiausiai. Filmo kūrėjai grakščiai ir kilniai nukėlė mus į unikalią ir netikėtą atpirkimo kelionę.“

Realizmo paradigmą kine ištiko krizė. Tokią diagnozę buvo galima konstatuoti arba, tiksliau, dar kartą sau priminti po pirmųjų Kanų kino festivalio dienų. Įdomiausi ir paveikiausi buvo tie filmai, kurių režisieriai atsisakė natūralizmo, prieš gerą dešimtmetį kine, ypač europietiškame, išgyvenusio pakilimą, ir atsigręžė į magiškojo realizmo tradiciją ir fantastinius žanrus, ten ieškojo istorijų ir vaizdinių.

Šeštadienio vakarą iškilmingoje 72-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje paskelbti pagrindinio konkurso laureatai. „Auksinė palmės šakelė“ įteikta Pietų Korėjos režisieriui Bong Joon-ho už filmą „Parazitas“ („Parasite“, „Gisaengchung“). Tai trilerio, komedijos ir siaubo filmo elementus sujungianti satyra, rodanti, kokia praraja skiria elitą ir skurdžius. Dėkodamas už prizą režisierius kalbėjo, kad didžiausią įtaką jam padarė du prancūzų režisieriai – Henri-Georges’as Clouzot ir Claude’as Chabrolis.