Autorius: „7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Gera naujiena besidomintiems rusų ir sovietiniu kinu: balandžio 21 d. pradėjo veikti internetinis mokslo populiarinimo ir edukacinis projektas, kuris padės susipažinti ne tik su rusų kino istorija, bet ir su istoriniu šio kino kontekstu. Tinklalapyje www.chapaev.media galima rasti straipsnius, mokslo tyrinėjimus, dokumentus ir vaizdo medžiagą. Istorinį kontekstą suvokti padės atskiri edukaciniai kursai. Kol kas jų dveji – vieni skirti mokykliniams filmams ir mokytojo įvaizdžiui juose, kiti – kino vaikams pradininkei Margaritai Barskajai. Netrukus turėtų pasirodyti dar dešimt, iš viso planuojama dvidešimt.

Pristatant kiekvieną filmą ir kūrėją, pateikiami tekstai, fotografijos ir vaizdo medžiaga: skirtingais metais rašyti profesionalūs kritikos straipsniai ir recenzijos, interviu, scenarijų ir paskaitų fragmentai, nuotraukos iš filmavimo aikštelės ir filmo. Specialiame projekte „Liudininkai, dalyviai ir palikuonys“ pristatomi vaizdo interviu su kino proceso dalyviais bei sovietų kinematografininkų vaikais ir anūkais. Planuojami atskiri kursai, skirti kino ir teatro, kino ir literatūros, kino ir muzikos, kino ir architektūros santykiams. Tinklalapyje atsiras suskaitmenintos knygos, spaudos leidiniai, asmeniniai archyvai, kurių nėra bibliotekose.

Lenkų kino klube – „Kemperis“

Balandžio 25 d. 18.30 „Skalvijos“ Lenkų kino klube rodomas filmas iš ciklo „2017: Jauni ir gabūs. 9-ojo dešimtmečio režisierių karta lenkų kine“. Bus galima pasižiūrėti vieną originaliausių pernykščių lenkų kino debiutų – Łukaszo Grzegorzeko filmą „Kemperis“ („Kamper“). Jaunas režisierius, dažnai pasitelkdamas ironišką intonaciją, pasakoja apie savo bendraamžius – trisdešimtmečius didmiesčio gyventojus, tikinčius, kad jiems pavyks įgyvendinti svajones. Tai filmas apie vienatvės poreikį, bet kartu režisierius formuluoja ir aktualius klausimus, kylančius jo kartos žmonėms. Vienas iš jų skambėtų taip: kiek laisvės galima atiduoti už stabilizacijos jausmą, už laimingą gyvenimą kartu su mylimu žmogumi. Gzegorzekas yra sakęs, kad mėgsta filmus, kurie kelia klausimus ir nesiūlo ideologijos.

Kino naujienos trumpai

Balandžio 12 d. savo namuose Berlyne mirė kino operatorius Michaelis Ballhausas. Jam buvo aštuoniasdešimt vieneri. Ballhausas pastaruosius dvidešimt penkerius metus dirbo JAV, nufilmavo septynis Martino Scorsese’s filmus, tarp jų „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988) ir „Niujorko gaujas“ (2002). Sakoma, kad į šio režisieriaus filmus jis atnešė lyrizmą ir šviesą. Tačiau vieno svarbiausių pasaulyje operatoriaus reputaciją jis įgijo Vokietijoje, kur pradėjo karjerą televizijoje. Vėliau ne vienam vokiečių Naujosios bangos autoriui jis padėjo pasiekti naują meninės laisvės išraišką. Kritikai dažnai apibūdindavo Balhhauso kamerą kaip dar vieną filmo personažą – judanti kamera tapo operatoriaus atpažinimo ženklu. Iš viso Ballhausas nufilmavo per 130 kino ir televizijos filmų. Penkiolika iš jų sukurti kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu, jis taip pat dirbo su Peteriu Lilienthaliu, Wolfgangu Petersenu, Volkeriu Schlöndorffu, Johnu Saylesu, Robertu Redfordu, Jamesu L. Brooksu, Paulu Newmanu, Barry Levinsonu, Mike’u Nicholsu, Francisu Fordu Coppola ir daugeliu kitų režisierių.

Kino naujienos trumpai

Kovo 31 d. Jeruzalėje mirė kino režisierius Michailas Kalikas – vienas ryškiausių sovietų Naujosios bangos kūrėjų. Kalikas gimė 1927 m. Archangelske, teatralų šeimoje. Jis studijavo teatrologiją Maskvos teatro institute (GITIS), 1949 m. įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). 1951 m. kartu su kitais studentais Kalikas buvo apkaltintas „žydų buržuaziniu nacionalizmu“ ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1954 m. jis buvo išlaisvintas, reabilituotas ir tęsė mokslus.

 

Pirmą savarankišką vaidybinį filmą „Lopšinė“ („Kolybelnaja“) Kalikas sukūrė 1959 m. Kišiniove, kino studijoje „Moldovafilm“. 1961 m. ten pat sukurtas ir jo filmas „Žmogus eina paskui saulę“ („Čelovek idiot za solncem“) – vienas pirmųjų sovietų Naujosios bangos filmų, tapęs vėlesnio poetinio kino pagrindu ir paveikęs ne vieną atlydžio kino kūrėją. Filme poetiškai rodoma viena mažo berniuko diena, jo sutikti žmonės atskleidžia skirtingą požiūrį į gyvenimą. 1964 m. Kalikas ekranizavo Boriso Balterio apysaką „Iki pasimatymo, berniukai“. Pasakojimas apie pajūrio miestelyje gyvenančius draugus, kurių jaunystę nutraukė karas, sulaukė oficiozinių leidinių kritikos ir netrukus buvo uždraustas. Kaliko filmas „Mylėti...“ ekranuose pasirodė 1968 m., jis buvo be autoriaus sutikimo permontuotas ir sutrumpintas. Kai režisierius kreipėsi į teismą, jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o autorinė filmo kopija per kratą atimta. 1971 m. Kalikas emigravo į Izraelį. Autorinę „Mylėti...“ versiją režisierius iš dalies atkūrė tik 1990 metais, konfiskuota kopija taip ir nebuvo rasta. Atkurtame „Mylėti...“ yra ir valdžią papiktinęs epizodas, kuriame apie meilę kalba rusų disidentų itin gerbiamas stačiatikių šventikas ir filosofas Aleksandras Menis. Kaliko filmai dabar laikomi sovietų kino klasika. 1991 m. režisierius sukūrė savo paskutinį filmą – autobiografinį „Ir sugrįžta vėjas...“ („I vozvraščiajetsa veter...“).

Kino naujienos trumpai

Balandžio 1 d. mirė rusų poetas ir viena ryškiausių sovietų „atlydžio“ asmenybių Jevgenijus Jevtušenka. Jis gimė 1932 m. Zimoje (Irkutsko sritis). Pirmieji Jevtušenkos eilėraščiai spaudoje pasirodė 1949 metais. 1952 m. jis įstojo į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, bet 1957 m. buvo išmestas už tai, kad viešai palaikė Stalino nusikaltimus kritikuojantį Michailo Dudincevo romaną „Ne tik duona“ („Ne chlebom jedinym“), ir už disciplinos pažeidimus. Sovietmečiu Jevtušenka sukėlė ne vieną politinį skandalą, papiktinusį komunistų valdžią: daug atgarsio sulaukė jo pasisakymas neeilinėje JT sesijoje Niujorke 1968-ųjų rugpjūtį, kai Varšuvos pakto kariuomenė okupavo Čekoslovakiją, SSSR buvo draudžiama jo poema „Babij Jar“, skirta Holokausto aukoms.

Kino naujienos trumpai

Kovo 22 d. mirė estų kino ir teatro aktorius, režisierius Lembitas Ulfsakas. Jis gimė 1947 m., 1970 m. baigė Talino konservatorijos aktorių fakultetą. Ulfsakas suvaidino per 70 filmų ir televizijos serialų. Jis išgarsėjo sukūręs pagrindinį vaidmenį filme „Legenda apie Tilį“ ( rež. A. Alovas ir V. Naumovas, 1969). Vienas populiariausių Ulfsako vaidmenų – Žakas Paganelis televizijos seriale „Ieškant kapitono Granto“ (rež. S. Govoruchinas, 1989). Ulfsakas filmavosi ne tik estų, bet ir rusų, baltarusių, ukrainiečių, Centrinės Azijos, lenkų režisierių filmuose. Jo partneriais buvo lietuvių aktoriai Laimonas Noreika, Antanas Barčas, Juozas Budraitis, Liubomiras Laucevičius, Stasys Petronaitis, Valentinas Masalskis, Jūratė Onaitytė, Ingeborga Dapkūnaitė ir kiti. 1987 m. Ulfsakas debiutavo kaip kino režisierius: „Tallinfilm“ studijoje sukūrė filmą „Vidutinio amžiaus džiaugsmai“. 2015 m. Ulfsakas įkūnijo pagrindinį Zazos Urušadzės filmo „Mandarinai“, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“, personažą.

Kino naujienos trumpai

Stevenas Spielbergas perkels į ekraną Liz Hannah scenarijų „The Post“. Jis pasakoja apie anksčiau už Votergeito skandalą, 1971-aisiais nuskambėjusius „Pentagono dokumentus“ („Pentagon papers“). Filmas bus apie tai, kaip du „The Washington Post“ redaktoriai nusprendė paskelbti reportažą, pakeitusį jų gyvenimą. Tomas Hanksas vaidins laikraščio redaktorių Beną Bradlee, Meryl Streep – legendinę šio dienraščio leidėją ir redaktorę Katharine Graham. Beje, aktoriai pirmąkart susitiks ekrane.

 

Mūsų laikais, kai slapta informacija „nuteka“ beveik kasdien, „Pentagono dokumentų“ istorija bus itin įdomi. JAV gynybos ministerija paprašė ataskaitos apie Vietnamo karą. Valstybės departamento analitikas Danielis Ellsbergas iš pradžių buvo įsitikinęs karo šalininkas, bet kai nusprendė, kad laimėti Vietname neįmanoma, buvo atleistas ir nutekino informaciją dienraščiui „The New York Times“. Prezidento Nixono administracija visais būdais stengėsi užkirsti kelią ataskaitos paviešinimui. Kai JAV Aukščiausiasis teismas uždraudė „The New York Times“ ataskaitą skelbti, iniciatyvą perėmė „The Washington Post“, pridėjęs dar daugiau informacijos iš 47 tomų ataskaitos.

Kino naujienos trumpai

Lietuvos kino centras paskirstė šių metų pirmojo konkurso finansavimą kino projektams. Iš viso paremti 23 kino projektai, bendra jiems skirta suma – 2 010 200 eurų. Paramą gavo 18 prodiuserių kompanijų, savo sumanymus įgyvendins 23 režisieriai. Bus finansuojami 11 vaidybinių ilgametražių, 9 dokumentiniai ilgametražiai, 2 animaciniai trumpametražiai ir 1 interaktyvus kino projektas (iš jų 3 debiutai).

 

46 tūkstančiai eurų skirti penkiems parengiamųjų darbų projektams. Režisieriai imasi naujų temų savo filmams: Audrius Stonys kurs filmą „Kitoje pasaulio pusėje“, pasakojantį apie Urugvajuje veikiantį folklorinių šokių kolektyvą ir jo bandymus išsaugoti lietuviško tautinio identiteto likučius, Romas Zabarauskas filme „Advokatas“ nagrinės kūrėjui artimas homofobijos ir ksenofobijos temas.OK

14 filmų kuriami su kino kompanijomis iš Latvijos, Olandijos, Latvijos, Vokietijos, Bulgarijos, Prancūzijos, D. Britanijos, Lenkijos, Ukrainos, Airijos, Šveicarijos, Vengrijos, Slovėnijos, Italijos, Švedijos. Tarp kino projektų – Linos Lužytės „Pilis“, Marato Sargsyano „Tvano nebus“ bei Audriaus Mickevičiaus „Pavyzdingas elgesys“.

Kino naujienos trumpai

Lietuvių kino akademija skelbia kvietimą teikti paraiškas dešimtiesiems Lietuvos kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Užpildytos paraiškos pateikiamos elektroniniu būdu nuo 2017 m. kovo mėn. 1 d. iki 2017 m. balandžio mėn. 1 d. 24 val. Akademijos Taryba sudarys atrankos vertinimo komisiją iki 2017 m. kovo 14 d. Komisija pradės darbą 2017 m. balandžio 3 d. Jos protokolas bus pateiktas Tarybai iki 2017 m. balandžio 26 d. 18 val. Laureatus iš nominuotųjų sąrašo kiekvienoje kategorijoje rinks LiKA tikrieji nariai slaptu balsavimu elektroniniu būdu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. 24 val. Šiais metais apdovanojimai bus įteikti Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, birželio 13 dieną.

Kino naujienos trumpai

Pirmadienio rytą baigėsi 2017-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Šiais metais renginys tikrai pateks į istoriją. Miuziklas „Kalifornijos svajos“ gavo rekordiškai daug nominacijų – net keturiolika. Filmas pelnė net 6 „Oskarus“, tačiau skelbta, kad jų sąskaitoje atsirado ir septintasis. Renginio pabaigoje paskelbta, kad filmas gavo ir metų filmo apdovanojimą, tačiau į sceną susirinkusi „Kalifornijos svajų“ kūrybinė grupė pastebėjo klaidą. Filmo prodiuseris pamatė, kad apdovanojimas atiteko dramai „Mėnesiena“, vaizduojančiai juodaodžio paauglio žengimą į suaugusiųjų pasaulį.

 

Auksinę statulėlę kaip geriausias metų režisierius gavo „Kalifornijos svajų“ kūrėjas Damienas Chazelle’as (32), jis tapo ir jauniausiu istorijoje režisieriumi, pelniusiu „Oskarą“. Šiame filme vaidinusi aktorė Emma Stone pelnė geriausios metų aktorės statulę, o apdovanojimai filmui taip pat atiteko už geriausią operatoriaus darbą, geriausią muziką, geriausią filmui sukurtą dainą, geriausias dekoracijas.

PUSLAPIS
18

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”