Park Chan-wookas sugrįžo į kiną po šešerių metų pertraukos. „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022) iš tų filmų, kurių meistriškumas užima kvapą, į kuriuos pasinerti taip pat malonu, kaip į rūką, nutrinantį žemės ir jūros, tikrovės ir fantazijos ribas. Dar didesnį malonumą sukelia filmo gliaudymas, jam jau pasibaigus. „Meto išeiti“ vaizdų audinyje svarbu viskas – kiekviena detalė, spalva, ornamentas ar lietus senoje šventykloje. Mintyse pradedi tęsti režisieriaus punktyru pažymėtas jų trajektorijas, bandai suprasti jūros ir kalnų, nemigos ir slaptų troškimų, melo ir tiesos priešpriešas.

Pirmasis šių metų žurnalo numeris pasipuošė kadru iš Charlotte Wells filmo „Po saulės“, jį rodys „Kino pavasaris“. Festivaliui, kaip ir visiems pasaulyje, pastaraisiais metais teko patirti ne vieną krizę. Dėl to, kaip teigia „Kino pavasario“ programos sudarytoja Ignė Smilingytė, didžiausias organizatorių noras – kad festivalis įvyktų iš tikrųjų. O tam „iš tikrųjų“ reikia žiūrovo. „Kino pavasario“ komanda tikisi, kad kino žiūrovai grįš į sales, ir šiems susitikimams parengė turtingą bei įvairią programą.

Kovo mėnesį jubiliejinį 60-ąjį gimtadienį sutinkantis seniausias Vilniuje tebeveikiantis kino teatras – „Skalvijos“ kino centras – ruošiasi svarbiai šventei. Apie kino teatro reikšmingus etapus bei jo ateitį kalbamės su „Skalvijos“ direktore Vilma Levickaite.

Martino McDonagh „Salos vaiduoklių“ („The Banshees of Inisherin“, Airija, D. Britanija, JAV, 2022) išeities taškas yra dviejų Iniširo salos gyventojų Padraiko (Colin Farrell) ir Kolmo (Brendan Gleeson) draugystės pabaiga vieną 1923-iųjų balandžio popietę. Veiksmas prasideda, kai pusamžis Kolmas atsisako kartu su Padraiku kaimo aludėje išgerti alaus. Tai jų kasdienis ritualas, tad visi aplink nusprendžia, kad draugai susipyko. Bet Padraikas nesupranta, kas atsitiko. Pabandęs iškvosti draugą jis sužino, kad Kolmui tapo nebeįdomus, kad bendravimas su juo – tiesiog laiko gaišimas. Pamažu Padraikas neteks visų trijų gyvenimo atramų – Kolmo draugystės, sesers Šioban (Kerry Condon), kuri gaus darbą žemyne, ir lyg šuniukas prie jo prisirišusios asilės Dženės.

Damieno Chazelle’o „Babilonas“ („Babylon“, JAV, 2022) prasideda simboliškai: į Holivudo magnato vakarėlį vežamas dramblys išsituština tiesiai ant savo prižiūrėtojo, o išeinamoji dramblio anga rodoma stambiu planu. Tris valandas trunkančiame filme angos, dugno, purvo motyvą režisierius derins su begaline savo herojų meile kinui, sugebančiam ir juos, ir žiūrovus perkelti į kitą – svajonių pasaulį. Jie tiki, kad kinas žadina jausmus ir leidžia susitapatinti su ekranu, todėl nori būti jo dalimi.

Švenčiant kino šimtmetį Marcelio Carné „Galiorkos vaikai“ („Les Enfants du Paradis“, 1945) pripažintas geriausiu visų laikų prancūzų filmu. Dabar sunku patikėti, bet šis monumentalus, 190 minučių trunkantis filmas kurtas okupuotoje Prancūzijoje, kai buvo sunku gauti ir reikiamų medžiagų, ir atitinkamą finansavimą tokiam ambicingam reginiui. Beveik trejus metus kurti „Galiorkos vaikai“ pasirodė ekranuose, kai šalis jau buvo laisva. Filmo premjera Paryžiuje 1945 m. kovo 9 d. tapo dovana prancūzams ir kartu pareigos jausmo, dvasios stiprybės ir noro kurti simboliu. Sulaukti tarptautinio pripažinimo „Galiorkos vaikams“ padėjo Venecijos kino festivalio prizas bei „Oskaro“ nominacija scenarijaus autoriui  Jacques’ui Prévert’ui.

Praėjusiame amžiuje kinas palyginti greitai iš masinės pramogos virto ideologijos įrankiu. Tuo įrankiu itin piktnaudžiavo nacistinė Vokietija ir SSRS, kurdamos filmuose specifines, tik valdančiosioms partijoms naudingas istorijos versijas, bet sakyti, kad juo nesinaudojo kitos šalys, būtų neteisinga. Iki šiol kuriami filmai, kurių tikslas – indoktrinuoti žiūrovus ir perrašyti seną ar visai naują istoriją. Praėjusių metų pabaigoje Rusijos Federacijos kultūros ministerija paskelbė svarbiausių temų sąrašą. 2023-iaisiais valstybės pinigų gaus tik tie kūrėjai, kurie filmuose nagrinės septyniolika prioritetinių temų.

Iškentėti 2022-ieji baigėsi, sukėlę begalę dar nepasibaigusio karo traumų, kartais pasireiškiančių net tokiais absurdiškais pavidalais, kaip raginimas uždrausti Piotro Čaikovskio muzikos atlikimą. Sunkiai suvokiama, bet tokia Ukrainos kultūros ministro iniciatyva susilaukia nuolankaus mūsų viešosios nuomonės pritarimo, o tai irgi ksenofobinė karo trauma. Ką gi, laikinai pamirškime „Spragtuką“, nuostabią pasaką apie nugalinčią meilės jėgą kovoje su tamsos pasauliu.

Tradiciškai „7md“ autorių (ir ne tik) klausėme, kokie šių metų kino reiškiniai – filmai, serialai, knygos, festivaliai ir t.t. – įsiminė labiausiai ar nebuvo pakankamai aptarti.

„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.