Dalia Truskaitė, pristatydama projektą „Dabar“, eksponuojamą galerijoje „Artifex“, sako, kad kuriant šį darbą ją dominusi „formali“ erdvės perkirtimo, dekonstravimo problema. Iš vielos rankomis nupintas perregimas, lengvai siūbuojantis tinklas, horizontaliai perklojęs kamerinius galerijos kambarėlius ir padalinęs juos beveik pusiau, yra ir šiek tiek tekstilinis, ir kartu tęsia ankstesnius erdvinius menininkės eksperimentus. Pavyzdžiui, butaforinių kolonų invaziją į Pamėnkalnio galeriją 2018 m. (projektas „Vieta“). Ji tąkart turėjo ir nemažai mimikriškų bruožų, nes plika akimi vargiai galėjai atskirti „tikras“ kolonas nuo „netikrų“. Tai provokavo klausimus apie žmogiškąją atmintį, jos patikimumą, racionalų ir grįstą emocijomis aplinkos patyrimą.

Julija Pociūtė instaliacijoms naudoja įvairius objektus ir medžiagas. Naujausioje parodoje „Greitas atsakymas“ (Vilniuje) Pociūtė nagrinėja tarpines būsenas, atsirandančias iš žmogaus ir gamtos santykio. O parodoje „Augimo ribos“ (Diuseldorfe) pristatomi anksčiau sukurti fotografijos, skulptūros ir videomeno kūriniai.

Jūsų kūryboje – daug gamtos elementų ir jos vaizdų kūriniuose. Kaip jie atsiranda?

Kurdama parodą „Greitas atsakymas“ supratau, kad man aktualus ir įdomus gamtos ir žmogaus santykis, gamtos ir civilizacijos prieštara. Taip pat gilinausi į tvarumo filosofiją. Atradau, kad yra atlikta nemažai tyrimų apie žmogaus ir gamtos ryšio atkūrimą. O vienas iš būdų spręsti ekologijos problemas – vėl susijungti su gamta. Tai, kas tau patinka, ką tu myli, tuo ir rūpiniesi. Tad kuo labiau žmogus tolsta nuo gamtos, tuo daugiau užsidaro savo patogioje aplinkoje, tampa jai mažiau empatiškas. Būdamas savo „dėžutėje“, jaučiasi atskirtas ir priklausomas nuo savo veiksmų. Tačiau pradėjus suvokti tarpusavio ryšį ir jo įtaką aplinkai ir sau, ateina kitas sąmoningumas. O jam atėjus gali įvykti pokytis.

Paroda „We can be heroes“, skirta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) veiklos 15 metų sukakčiai, vienoje erdvėje sujungė menininkus, tam tikru etapu tapusius KKKC herojais: padėjusius kurti centrą savo pastabomis, darbo patirtimi ar dalyvavimu jo svarbiausiuose, kertiniuose renginiuose.

Užsukus į „Titanike“ veikiančią parodą „Revizija“, XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentus aplanko miglotas déjà vu jausmas – atmintyje iškyla 1988–1989 metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse sparčiai besikeičianti politinė, visuomeninė ir kultūrinė situacija ir tuomet dar iš tikrųjų Naujuosiuose instituto rūmuose surengta paroda, iš fondų iškėlusi ankstyvojo sovietmečio studentų kūrinius, daugiausia – teminius paveikslus iš dar ne tokios tolimos to meto klasikų jaunystės, ir sulaukusi nemažai prieštaringų vertinimų. Reiktų šią parodą prisiminti geriau, surasti trisdešimties metų senumo informaciją ir refleksijas spaudoje.

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Turbūt šį klausimą vertėtų užduoti kiekvienam, kuris šiemet perka bilietus į tarptautinį aktualiosios muzikos festivalį „Gaida“. 29-aisiais gyvavimo metais šis, kaip žinome, didžiausias Baltijos kraštuose šiuolaikinės muzikos forumas tiek pakeitė savo pavidalą, lyginant su ankstesnių metų ir ypač pirmaisiais festivaliais, kad tarp publikos jau retai besutiksi „bendruomenės“ – kadaise festivalį pagimdžiusios Lietuvos kompozitorių sąjungos ir jai prijaučiančios aplinkos narių.

Tame mieste tebestūksantis žydų sinagogos pastatas anaiptol negriūva. Išpuoselėta ir senamiesčio gatvelė, pavadinta vietinės grafienės vardu. Buvusioje sinagogoje veikia dailės galerija.

Pirmas žvilgsnis – į plakatą lange prie įėjimo į „Titaniko“ parodų sales, kuris suformuotas lyg būtų straipsnis apie Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę, tik su pilkomis juostomis vietoj teksto ir stačiakampiais vietoje iliustracijų. Paslėptas straipsnis, paslėpti vaizdai. Užsukite į vidų ir perskaitysite, sako jis.

Praėję metai Lietuvos šokio kultūrai buvo dosnūs – sukurta nemažai naujų spektaklių, naujų vaidmenų, visose šokio erdvėse vyko intensyvus darbas, garantuojantis šios meno srities tradicijų tęstinumą ir žadantis naujų proveržių. Tačiau ne apie viską užteko laiko tinkamai pagalvoti, ne viskuo pavyko pasidalinti ar bent jau užfiksuoti.