Vibruojantis erdvėlaikis Antano Jasenkos paveiksluose

Kovo 4 dieną Vilniuje, Menų spaustuvėje atidaryta paroda „Surfaces/Paviršiai“ – penktoji personalinė kompozitoriaus Antano Jasenkos ekspozicija, kurioje eksponuojami 23 aliejine pastele atlikti darbai. Nuo 2019-jų intensyviai tapyba užsiimantis menininkas savo kūrybą muzikoje ir vaizdinėje srityje apibūdina kaip reiškinį, kurį jungia erdvės ir laiko neigimas, atveriantis begalybę. Autoriaus minimą begalybę įkūnija abstrakčios kompozicijos, nedisponuojančios nei atpažįstamomis formomis, nei  jokiais naratyvumo dėmenimis. Iš ritminių brūkšniukų paveiksluose susiformuojantys ir vėl išsiskaidantys pavidalai, regisi, teka iš vieno paveikslo į kitą, kurdami ne tik vieningą parodos vaizdą, bet ir įtikinančią muzikos gausmo, garso plitimo asociaciją. Muzikos ir vaizdo vienybę liudija ir garso vibraciją atitinkanti kompozicijų ritmika, ir griežtas, muzikinius taktus primenantis paveikslų eksponavimo ritmas.  Nors visi darbai iš tikrųjų turi pavadinimus, parodoje jie yra sukabinti be etiketažo, paliekant žiūrovą tiesioginėje pirmapradžių spalvinių dėmių tėkmės akivaizdoje. Anot filosofo Ervino Koršunovo,  Antano Jasenkos paveikslai mena transcendenciją. Apie ją mes nieko tikro negalima pasakyti. Tačiau ją galima jausti. Iš jos, aiškiai apčiuopimos ir matomos paveiksluose, galima semtis vitališkumo. Jo šiomis destrukcijos grėsmės akyje labai reikia.