Tapatybės beieškant

Perskaičius pavadinimą „NamasNamai“ nejučia pagauni save vartant jį mintyse tarsi Erno Rubiko mechaninį galvosūkį, mėginant sudėlioti išsibarsčiusius spalvotus kvadratėlius į vietą. Kad nušvistų visą plokštumą dengianti užrašo spalva. Iš anksto buvo aišku, kad Karinos Kazlauskaitės minties vingiai, novatoriški kūrybiniai sprendimai ir drąsa eksperimentuoti bus išbandymas žiūrovui.

Rokiškio kraštovaizdžio muziejaus buvusios katilinės patalpoje vietoj pjuvenomis kimštų gyvūnų ir ragų laikinai buvo eksponuojamos Karinos Kazlauskaitės „iškamšos“: delikatūs, trapūs objektai ir instaliacijos, prikimšti asmeninių autorės patirčių ieškant savo identiteto ir savos erdvės. Menininkė iš atsiminimų traukia nuogą, nepagražintą kasdienybę, suteikdama jai progą kalbėti savo žargonu. Todėl jos objektai – labai asmeniški, spontaniški, savo išdėstymu ekspozicijoje paneigiantys chronologiją. Netikėti skirtingų elementų junginiai kuria psichodelinę, tąsią linčišką atmosferą, kuri signalizuoja, kad giliai įsirėžę autorės prisiminimai yra persekiojantys ir lipnūs it magnetinės blakės. Kartu kiekvienas iš jų yra Karinos pagerbtas, dėmesingai kontempliuotas, priimtas ir įkūnytas pasitelkus vizualinę kalbą (segė „Magnetinė blusa“, 2011).

Ieškodama savęs autorė nesibodi ištraukti pačius giliausius prisiminus. Neatsitiktinai parodos ekspozicijoje atsiranda pakeitę pavidalą auksuoti barškučiai, žiedai, auskarai ir kaklo vėriniai su „rožytėmis“. Motinos sovietmečiu kolekcionuoti ir niekad nenaudoti rankšluosčiai, menininkės ištraukti iš spintų, tampa pjedestalu, išmirkytu norvegiškame skalbinių kvapiklyje, kūriniams apie ten praleistus septynerius metus. Kazlauskaitė įdėmiai dursto vaikystės išgyvenimus su jai Norvegijoje aktualiais identitetais – menininkė, juvelyrikos cecho darbininkė, valytoja, greito maisto fabriko darbininkė, slaugos namų darbuotoja, architektūrinių maketų gamintoja, migrantė. Menininkė tiria, kaip šie kintantys statusai veikia jos savivoką ir savivertę. Paneigdama mitus apie geresnį gyvenimą užsienyje, Kazlauskaitė perrašo patirtis į meninę kalbą, pasakoja apie darbą sumuštinių fabrike išliedama iš sidabro duonos pakuočių užsegimus bei kiaurasamčius paversdama voniomis, kurių neįmanoma pripildyti. Jos „valgoma“ muzika atkeliauja laidais į auskarus, besibaigiančius ausų kamštukais (objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos“, 2011), įtaigiai atskleidžia vienatvės ir tuštumos pojūtį. Senelių namų gyventojo svajonę nuvykti į Maldyvus ji perkelia ant organinio stiklo, įterpdama viziją į realų slaugos namų pastato vaizdą („1970 Maldyvai“, 2014).

Moteriškumas – dar viena autorei svarbi tema. Savęs, kaip moters, suvokimas ir iš to kylantys egzistenciniai klausimai – vienas pagrindinių aspektų, siejančių visą parodos ekspoziciją. Subliūškusios, tabaluojančios, auksuotos Willendorfo Veneros krūtys tampa vaikišku barškučiu. Objektas, sugėręs ne tik druską, kurioje buvo mirkomos ir vėliau džiovinamos kiaulės pūslės, bet ir patirtis, lydinčias nuo maitinamosios iki maitinančiosios, prabyla apie santykius tarp kūdikio ir motinos bei tvirtos, savimi pasitikinčios moters vietą šiuolaikinėje visuomenėje (instaliacija „Dionisas“, 2014; objektas „Karoliai barškutis“, 2015).

Moteriškumo maskaradiškumą įtaigiai atskleidžia videoperformansas „Gamta kaip žaislas“ (2014). Čia dvi merginos, padėdamos viena kitai, kruopščiai matuojasi skirtingus papuošalus, kurie, tarsi galios atributai, ne tik papuošia, bet ir suteikia atitinkamą socialinį statusą. Apsitaisiusios jais, merginos oriai ir formaliai, lyg repetuotų paso nuotrauką, pozuoja ne veidrodžiui, bet žiūrovui, tarytum prašytų jo įvertinimo. O negavusios norimo pripažinimo kartoja žaidimą iš naujo.

Šių metų darbas „7 objektai“ (2019) – trapūs ore plevenantys auksuoti pergamentai, pagaminti susiuvant atskiras išdirbtos kiaulės pūslės dalis gintaro karoliukais – kontempliatyvus ir skleidžia ramybę. Ir nors jie nekalba apie savęs ir juolab kūrybinių paieškų baigtį, savo lengvu sūpavimu ir švytėjimu tarsi byloja susitaikymą.

Kasdieniai buitiniai objektai Kazlauskaitės kūryboje organiškai tampa eksponatų dalimi. Tiesmukai ir be gailesčio menininkė traukia gyvenimo klišes pasitelkdama netradicines medžiagas – kiaulės pūslė, stručio oda ir kiaušinis, arklio ašutai, kabelio laidai, 3D atspaudai. Ji naudojasi ready-made tradicija, kad paženklinusi rastus daiktus auksu, gintaru bei sidabru galėtų pristatyti nyčiškam perkainojimui. Savo drąsiais medžiagos ir turinio ieškojimais ji primena Birutę Stulgaitę. Man Kazlauskaitės darbai atrodo novatoriški ir konceptualūs, išsiskiriantys iš šių dienų Lietuvos menininkių, nes pasitelkiant juvelyriką, išrandant technologijas ir medžiagas nuolat ieškoma paveikaus turinio.

Karinos Kazlauskaitės paroda – vienas iš renginių, vykusių Rokiškyje, Lietuvos kultūros sostinės titulu pasidabinusiame, tik, deja, nelabai apie tai viešai skelbiančiame. Kokiais būdais Lietuvos gyventojai, užsienio turistai ir svečiai turėtų sužinoti apie čia organizuojamus renginius – klausimas, į kurį nesiimu atsakyti.

Paroda veikė šių metų birželio 8 – liepos 4 d.