Karas, įtampa ir net vartojimo dramos, kurių padaugėja prieš šventes, augina akivaizdžią neapykantą, bet kartais ją augina ir kilnūs jausmai. Geras pavyzdys – pagal populiarią amerikietės Angie Thomas knygą, skirtą paaugliams, sukurtas George’o Tillmano jaun. filmas „Visa griaunanti neapykanta“ (TV3, šiąnakt, 6 d., 01.10). Šešiolikmetė jo herojė Star gyvena dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Pirmasis – šeima ir gyvenimas juodaodžių gete, antrasis – prestižinė mokykla, kurioje dominuoja baltieji. Šie pasauliai pradeda susidurti, kai narkotikų dileriu tapusį pirmąjį Star mylimąjį jos akyse nušauna baltasis policininkas. Mergina nusprendžia kovoti prieš neteisybę.
„Visa griaunanti neapykanta“ kalba apie svarbius dalykus, sulaukė gerų recenzijų, bet pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad tai tikrai blogas filmas. Jo žiūrėjimas formuluoja, deja, šių dienų kiną gana tiksliai diagnozuojančią išvadą: „žinutė“ yra svarbiau už filmo meniškumą, juolab kad „Visa griaunančios neapykantos“ kūrėjai (matyt, turėdami galvoje tikslinę auditoriją) viską supaprastino, nepalikdami vietos pustoniams ar abejonėms. Veikėjai čia padalyti į gerus ir blogus, getas piešiamas jaukiomis spalvomis, baltųjų pasaulis – išblukęs, pagrindinis blogis – ne sistema, o vietinės gaujos vadeiva. Toks socialiai aktualus kinas paprastai nesiskaito su žiūrovų estetiniais jausmais, jis visada gali pasiteisinti, esą formuluoja svarbias problemas. Man panaši kūrėjų pozicija primena sovietmetį, kai ekranuose buvo rodomi tik politiškai „teisingi“ filmai.
Užtat ir pasiilgstu subtilių dramų, į kurių herojus reikia įsižiūrėti, įsiklausyti, pabandyti suprasti jų motyvus. Maryam Touzani „Žydrojo kaftano“ (LRT Plius, 11 d. 22.18) veiksmas nukelia į šalį, kurioje laisvė traktuojama gana sąlygiškai. Homoseksualumas Maroke vis dar nelegalus – gresia net treji metai kalėjimo. Pasak režisierės, tai neatsitinka dažnai, bet didžiausia problema yra mentalitetas: „Kai visuomenės suvokimas pradeda keistis, teisė privalo evoliucionuoti. Marokas – labai sudėtinga šalis. Šiuolaikiškumas ir konservatizmas gyvena šalia vienas kito. Daug dalykų priimtini su sąlyga, kad vyksta už uždarų durų. Homoseksualumas – vienas jų.“
Filmo herojai Mina (Lubna Azabal) ir Halimas (Saleh Bakri) daug metų yra susituokę, turi nedidelę siuvyklą Salos mieste. Halimo tradiciškai siuvinėti drabužiai labai paklausūs, tad jam tenka priimti jauną pameistrį. Tai Jusefas (Ayoub Missioui), kuriam praktika pas pripažintą meistrą – puiki galimybė įgyti patirties. Jis stebi kruopštų Halimo darbą, ir tai ne tik meistriškumo, bet ir kantrumo, nuolankumo pamokos. Jau filmo pradžioje aišku, kad Halimą ir Jusefą sieja kažkas daugiau nei vien mokytojo ir mokinio santykiai. Mina, pamačiusi vyro akyse geismą, to negali nesuvokti. Nors ir graužia pavydas, Mina stengiasi jo nerodyti. Touzani kantriai, subtiliai ir jausmingai stebi herojų pasaulį, priversdama žiūrovus pamatyti kiekvieną gestą, detalę, žvilgsnį, suprasti, kokia įtampa tvyro tarp veikėjų.
Giuseppe’s Tornatore melodramos „Geriausias pasiūlymas“ (TV1, 6 d. 22.55) herojus Verdžilas Oldmenas (Geoffrey Rush) yra meno aukciono direktorius, ekspertas ir kolekcininkas, jis lengvai manipuliuoja ir pardavėjais, ir pirkėjais, juolab kad tiki, jog kiekviename falsifikate ar kopijoje yra dalelė tikro talento. Kartą į jį kreipiasi paslaptinga, tik telefonu bendraujanti moteris. Ji nori parduoti šeimos vertybes. Bet, ko gero, režisieriui svarbesnė ne paslaptis, o meno susidūrimas su banalia tikrove. Rafinuotasis Oldmenas, kuris net dėvi juodas pirštines, kad neprisiliestų prie realybės bjaurasties, vieną akimirką praranda tobulą skonio jausmą, ir to gana, kad patektų į šlykščią situaciją.
Geras trileris remiasi archetipais. Tornatore iškart leidžia suprasti, kad pasakoja apie gražuolę ir pabaisą, tik jo pabaisa ir yra gražuolė. „Geriausiame pasiūlyme“ laukia daug mįslių ir daug klasikinių paveikslų, o režisierius primena, kad velnias slypi detalėse.
Mįslių nepristigs ir Andy Goddardo filme „Šešios minutės iki vidurnakčio“ (LNK, 11 d. 22.30), kurio veiksmas nukels į 1939-ųjų vasarą, į privačią elitinę britų mokyklą netoli Lamanšo sąsiaurio, kurioje mokosi įtakingų Trečiojo reicho veikėjų dukterys. Nė viena jų nežino, kad netrukus kils karas, kad mokytojas Mileris yra slaptas britų žvalgybos agentas, tiriantis kito anglų kalbos mokytojo dingimą, bet jo tikslas – neleisti, kad merginos būtų grąžintos į gimtinę...
Pernykštė Nobelio premijos laureatė Annie Enaux paskatino literatūrologus daugiau dėmesio skirti pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusiam autofikcijos žanrui. Autofikcija, arba asmenišku romanu (roman personnel), vadinami prozos kūriniai, kurių autoriai sujungia asmeninius išgyvenimus ir fikciją. Pirmąkart žanro pavadinimas pavartotas 1977 m. – taip kritikas ir rašytojas Serge’as Doubrovsky apibūdino savo romaną „Sūnus“ („Fils“). Autofikcijų tema dažniausiai yra brendimas, santykiai su tėvais ir draugais, traumos. Kartais proza gimsta iš ne vienus metus trukusio bendravimo su psichoanalitikais, bet autofikcija ne visada autobiografiška – svarbiau autoriaus išgyvenimų nuoširdumas nei tikroviškai aprašytas faktas. Autofikcijos elementai vis dažnesni ir kine – prie tokių filmų priskirčiau Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmą apie gyvenimą“, kuriuo sausio 7 d. 22 val. LRT pradeda naują lietuvių kinui skirtą ciklą.
„Ilgo metro filmo apie gyvenimą“ herojė Dovilė staiga sužino, kad mirė tėvas ir reikia surengti jo laidotuves. Pageidautina, už nedidelę sumą. Tėvo mirtis išplėš Dovilę iš kasdienybės. Ji staiga atsidurs lyg susidvejinusioje erdvėje – ir gana siurrealistiškoje pasirengimo laidotuvėms tikrovėje, ir perdėtai sentimentalioje prisiminimų apie tėvą realybėje. Tie prisiminimai autentiški, nes matome filmo režisierės tėvo VHS kamera užfiksuotą Dovilės vaikystę – permainingą 10-ąjį XX a. dešimtmetį. Kas buvo vėliau, galima tik spėlioti, – tėvų skyrybos, tėvo alkoholizmas, studijos, bandymai rasti save nesibaigiančią transformaciją išgyvenančios Lietuvos tikrovėje.
Kita lietuviška premjera – Samiro Bajo „Dekadentas Nr. 2419“ (LRT Plius, 8 d. 21.30). Tai pirmas filmas apie Tomą Venclovą, tad visai nekeista, kad kūrėjai (scenaristė ir bendraautorė Lina Žukauskaitė) norėjo sudėti kuo daugiau informacijos apie poetą, vertėją, sovietmečio disidentą ir iškilų intelektualą. Venclovos portretą filme kuria įvairūs žmonės, tarp jų vertėja Marija Čepaitytė, scenaristas Pranas Morkus, publicistas Adamas Michnikas, istorikas Timothy Snyderis, poeto žmona Tatjana. Girdime Venclovos skaitomas eiles, kartu keliaujame po jo vaikystės vietas, prisiminimuose nusikeliame į Maskvą ir Peterburgą, matome paskutinį apsilankymą bute netoli Jeilio universiteto. Filmo sumanymas metaforiškas – parodyti poetą kaip šių dienų Odisėją ir svarbiausius jo gyvenimo kelionės etapus.
Jūsų – Jonas Ūbis
