Didžiųjų metų švenčių „repertuaras“ Lietuvos televizijose nesikeičia ir nestebina: daug saldžių kažkodėl kalėdiniais vadinamų filmų, krepšinis, mišios ir siaubingieji naujametiniai „žiburėliai“. Nustebino nebent vieno Krekenavos kunigo aimanos LRT „Panoramoje“: tai, kad jį papiktino tradicinio švenčių stalo patiekalo „silkės pataluose“ pavadinimas, matyt, diagnozuoja intelektinę Katalikų bažnyčios būseną. Nors sociologai tvirtina, kad Kalėdos vis dažniau tampa galimybe šeimai pagaliau susirinkti ir pabūti kartu, Bažnyčia, regis, ilgisi laikų, kai gyveno pirmieji krikščionys. Tokiems besiilgintiems tiks Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ (LRT, 22 d. 22.35). Palyginti su ankstesnėmis Lewo Wallace’o knygos ekranizacijomis, ypač su 1959 m. Williamo Wylerio, Bekmambetovo filmas atrodo ne toks ryškus reginys, bet jame yra tai, ko stigo ankstesniems, – tikrų herojų. Anksčiau Juda Ben-Huras (Jack Huston) buvo vaikštantis krikščioniškų dorybių simbolis, o Mesala (Toby Kebbell) – žiaurus tikrojo tikėjimo atstovų persekiotojas. Bekmambetovas juos abu pateikia kaip lygiaverčius priešininkus, todėl jų santykiai tampa filmo centru.
Regis, Džeimso Bondo laikai jau taip pat baigiasi. LRT (gruodžio 25 d. 21 val.) siūlo prisiminti bent iki šiol paskutinį Bondo filmą – Cary Joji Fukunagos „Mirtis palauks“ (2021). Tai beveik tris valandas trunkantis atsisveikinimas su Bondu (Daniel Craig), kuris jau pradžioje, skambant Billie Eilish dainai, pradeda įgyti antikinio herojaus bruožų. Tiksliau, matome Bondo sapną ar viziją, kur praeitį lyg graikų skulptūras dengia smėlis ir vandenyno bangos. Psichoanalitiniai motyvai nestebina nei Bondo sapne, nei „Mirtis palauks“ siužete, ir ne todėl, kad Bondo mylimoji Madlen (Léa Seydoux) yra psichoanalitikė. Tiesiog praeitis, kurią ir Bondas, ir Madlen nori išstumti iš savo gyvenimo, yra stipresnė ir reikalauja būti suprasta, pateisinta, atpirkta ar net atkeršyta. Pagrindinių filmo veikėjų nesugebėjimas susidoroti su praeities šešėliais ir yra svarbiausias filmo konfliktas.
Amžinoji blogio ir gėrio kova, kuri šįkart susieta su Bondo ir Liuciferio Safino (Rami Malek) dvikova, filme, žinoma, bus, tik ji, regis, nebe tokia svarbi. Svarbiau išmokti paleisti praeitį, t.y. Bondui atleisti jį išdavusiai Vesper, Madlen atsikratyti slogių vaikystės prisiminimų, o Safinui – atkeršyti už nužudytus tėvus. Kiekvienas jų atsisveikinimą su praeitimi supranta savaip. Ko gero, visos tos psichoanalizės filmo kūrėjams prireikė dar ir todėl, kad Craigo Bondas iš filmo į filmą tapo vis realistiškesnis, o tuo pačiu metu reikėjo ir įtikinamiau motyvuoti jo poelgius. „Mirtis palauks“ scenaristams psichologinio pagrįstumo prireiks ir rodant titaniškas Bondo pastangas išgelbėti pasaulį nuo visuotinės katastrofos, kartu atsisakant asmeninės laimės, kad blogis negalėtų paveikti kiekvieno žmogaus DNR ir tapti tikra pandemija.
Apie pasaulio pabaigą – kiek vėliau, o kol kas persikelkime į konservatyvesnės nostalgijos gaubiamą „Dauntono abatiją“ (TV3, 24 d. 22 val.). 2019 m. Michaelo Englero sukurtas filmas yra lyg to paties pavadinimo serialo pabaiga, o kartu ir tikras kalėdinis filmas. Serialas lyg ir nuolat abejojo tradicinių institucijų – aristokratijos, monarchijos, titulų, „tarnų ir ponų“ pasaulio, kurį ir simbolizavo dvaras, prasme, bet galiausiai abejones paneigdavo, patvirtindamas anglų tradicijų, taip pat ir dvaro gyventojų vertę bei jų teisę gyventi naujaisiais laikais, prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Englero filmas per trumpas, kad taptų dar vienu epiniu pasakojimu apie XX a. pradžios Didžiąją Britaniją. Tai greičiau kostiuminis filmas, pasakojantis, kaip 1927 m. Dauntono abatija – šeimininkai ir tarnai – didžiuodamiesi rengiasi priimti karaliaus Jurgio V šeimą.
Camille Griffin 2020 m. režisuota komedija „Tyli naktis“ (TV3, 22 d. 24 val.) taip pat perkels į turtingos britų šeimos dvarą. Nelė (Keira Knightley) ir Saimonas (Matthew Goode) turi viską, apie ką svajojo, – puikius vaikus, gražią rezidenciją toli nuo miesto gaudesio ir ištikimų draugų. Kartu su jais šeima nori pasidžiaugti idealia Kalėdų vakariene. Bet filmo reklaminis šūkis skelbia: „Švęskime paskutinę Kalėdų naktį prieš tai, kol apokalipsė sunaikins pasaulį“, tad idealu viskas, išskyrus faktą, kad netrukus pasaulis pasibaigs ir visi mirs. Tiesiog žmonių iškankinta žemė skleidžia nuodingas dujas, kurios pamažu pripildo visą atmosferą. Jokių šansų išsigelbėti.
„Melancholija“ (LRT Plius, 23 d. 23 val.) – labai asmeniškas, psichologinis katastrofų ir kartu gražus Larso von Triero filmas apie pasaulio pabaigą. Pagrindinės jo herojės – dvi seserys, kurias suvaidino Kirsten Dunst ir Charlotte Gainsbourg. Jaunesnioji Žiustina rengiasi vestuvėms, bet paaiškėja, kad prie Žemės artėja kita planeta, kelianti grėsmę pasauliui. Iki tol Žiustina norėjo džiaugtis šeiminiu gyvenimu, naudotis gero darbo (viešųjų ryšių specialistės) teikiamomis galimybėmis, gyventi kaip visi. Tačiau artėjant katastrofai ji nebegali kovoti, jaučiasi nelaiminga, nors žinią, kad viskas netrukus pasibaigs, priima su palengvėjimu.
Von Trieras mano, kad tai dėsninga, nes apimti baimės žmonės „ekstremalioje situacijoje, kai pradeda pildytis jų katastrofiškos pranašystės, staiga pajunta ramybę. Štai pagaliau jų vizija tampa realybe. O tie, kurie niekad neišgyveno krizės ar depresijos, praranda žemę po kojomis, puola į isteriją. <...> Melancholikai grėsmės situacijoje yra didesni realistai, tai tiesa. Senais laikais jiems buvo priskiriama išmintis, kurios neturėjo kiti žmonės. Nes melancholikai žinojo daugiau, suprato tai, ko paprasti žmonės negalėjo įsivaizduoti. Todėl daug melancholikų tampa menininkais.“
Kai žiūriu Larso von Triero filmus, negaliu atsikratyti minties, kad režisierius šaiposi iš savo patiklių žiūrovų (arba iš savęs), bet meistriškai manipuliuoja jų jausmais. „Melancholijoje“ jis apverčia aukštyn kojomis katastrofų filmų klišes – rodo ne panikos ištiktas žmonių mases, ne griūvančius dangoraižius ir degančias jūras, bet siurrealistiškos paslapties gaubiamus peizažus, išretintą laiką ir kelis personažus. Jis prismaigsto filmą nuorodų į Michelangelo Antonioni ir Andrejų Tarkovskį, kurios turi sužavėti snobus, pavojingai priartėja prie kičo ribos (būkime teisingi – kartais ją ir peržengia), bet subtiliai perteikia dabarties žmogaus būseną, kurią vis dažniau apibūdina katastrofos laukimas. Bėgdamas nuo savo depresijos, von Trieras bando perspėti pasaulį, kad vartotojiško hedonizmo laikai baigiasi. Bet išeities nesiūlo. Tiksliau, von Triero išeitis yra melancholija.
Ateinantys metai bus sunkūs ir kupini laukimo. Pabandykime juos išgyventi.
Jūsų – Jonas Ūbis
