Be Claude’o Sautet (1924–2000) sunku įsivaizduoti prancūzų kiną, nors, regis, ne vienam kolegai arba kolegei jo vardas jau nieko nesako. Sautet filmai „iškrito“ iš madingų ar privalomų filmų sąrašų, nes, matyt, atrodo pernelyg neefektingi: neatsitiktinai vienas garsiausių režisieriaus filmų vadinasi „Gyvenimo smulkmenos“. Sautet buvo įdėmus kasdienybės dramų stebėtojas, sugebantis taip ekrane atkurti materialiąją veikėjų gyvenimo atmosferą, kad iškart supranti, jog smulkmenų nebūna ir svarbi kiekviena detalė.
Prieš ateidamas į kiną Sautet buvo skulptorius, dekoracijų dailininkas, muzikos kritikas, režisieriaus asistentas, beje, sugebėjęs „pagydyti“ ne vieną paliegusį scenarijų. Tarp 1959 ir 1995 m. jis sukūrė kelias dešimtis filmų, kurių veiksmo fone dažnai atsiranda detektyvinis motyvas, o pagrindiniai herojai – vidutinio amžiaus vidurinės klasės prancūzai. Kartu su kompozitoriumi Philippe’u Sarde’u jis suteikdavo filmams muzikinę konstrukciją. Sautet buvo montažo virtuozas. Jo filmai tylūs, skaidrūs ir iš pirmo žvilgsnio paprasti, bet kiekviena mizanscena – tiesiog kaligrafiška. Senoje knygoje radau, kad Sautet buvo paslaptingas, svetimas visoms madoms ir atsparus visoms pagyroms.
Jo filmų pavadinimuose dažnai skamba herojų vardai. Taip vadinasi ir 1974 m. pasirodęs „Vensanas, Fransua, Polis... ir kiti“ (LRT Plius, 16 d. 21 val.). Yves’o Montand’o Vensanas yra ties bankroto riba – jam reikia skubiai pasiskolinti nemenką sumą, bet nėra iš ko. Žmona (Stéphane Audran), su kuria jie seniai negyvena kartu, staiga nusprendė skirtis, o jauna draugė netrukus gali Vensaną palikti. Polis (Serge Reggiani) niekaip negali pabaigti savo knygos. Gydytojas Fransua (Michel Piccoli) supranta, kad žmona (Marie Dubois) turi naują meilužį. Vensanui dirbančio Žano (Gérard Depardieu) mergina yra nėščia. Žanas užsiima boksu ir negali apsispręsti, ar sutikti dalyvauti kovoje, kurią jis pralaimės. Sekmadieniais jie visi susitinka Polio užmiesčio namuose, kad įgytų jėgų išgyventi dar vieną savaitę.
Filme „Vensanas, Fransua, Polis...ir kiti“ Sautet metodas matyti geriausiai: tradicinio siužeto kaip ir nėra, bet yra personažai, kurių problemos mus jaudina tuo labiau, kuo geriau juos pažįstame. Tai jau aktorių nuopelnas. Režisierius jais pasitiki, gal todėl jo filmuose taip mėgo filmuotis geriausieji ir garsiausieji. Sautet pasakotojo talentas visiškai atsiskleis tik filmui artėjant prie pabaigos, kai staiga atsiranda užkadrinis balsas ir supranti, kaip sunku išsiskirti su Vensanu, Poliu ir kitais.
Pamenu, apie filmą rašyta, kad laikui bėgant viskas keičiasi – banko sąskaita, meilės objektai, karjera, nesikeičia tik vyriška draugystė. Įtariu, kad dabar tai gali skambėti keistai, nors 2020 m. pasirodę Anderso Thomo Jenseno „Teisingumo riteriai“ (LRT Plius, šįvakar, 15 d., 21.30) tokio senamadiškumo lyg ir nesigėdija. Artėjant Kalėdoms televizijos siūlo vis daugiau pasakų, bet „Teisingumo riteriai“ – greičiau kalėdinė antipasaka apie vyriškumo eroziją, juolab papasakota tikro juodojo humoro meistro. Nors režisierius taip įtikinamai rodo, esą vyrai gali keistis, kad tuo patikės net kiečiausia feministė.
Filmo herojus Markusas (Mads Mikkelsen) grįžta iš karinės misijos – žmonai žuvus per traukinio avariją reikia prižiūrėti paauglę dukterį Matildą (Andrea Heick Gadeberg). Tačiau ši žiūrėdama į tėvą svarsto, kiek jis dar sėdės daržinėje ir spoksos į sieną lyg kokia daržovė. Markusas negali susitaikyti su žmonos mirtimi, bet tiki, kad įvyko avarija, kol į duris nepasibeldžia trys keistuoliai – matematikas, sąmokslo teorijų kūrėjas Otas (Nikolaj Lie Kaas), genialus programišius Lenartas (Lars Brygmann) bei patyčių auka Ementaleris (Nicolas Bro), tapęs keršytoju. Jie nusprendė įrodyti, kad įvykus tragedijai nepadeda nei mokslas, nei mafija, nei Dievas. Užtat gali padėti kerštas.
Jensenas išgarsėjo komedija „Adomo obuoliai“, parašė daugybę scenarijų, sėkmingai bendradarbiauja su režisierėmis Lone Scherfig bei Susanne Bier, pats filmus kuria retai. „Teisingumo riteriuose“ jis sujungė kriminalinę komediją su revenge movie ir juokiasi iš visko – statistikos, startapų, algoritmų, jaunimo, kuriam atrodo, kad viską gydo tik psichoterapija. Režisierius rodo, kad kelių „palankių faktų“ užtenka sąmokslo teorijai sukurti, nes pasaulis gražus tik tada, kai viskas sutampa. Tačiau Jensenas vis dėlto suteikia savo infantiliems herojams šansą pasikeisti. Nors ir teigia, kad bet koks bandymas suprasti pasaulį yra beprotybė, o gyvenimas įgyja prasmę tada, kai turi ant ko pykti. Gal todėl „Teisingumo riteriai“ taip tinka Kalėdų laukimo laikotarpiu?
Gerai suprantu tuos, kurie pyksta ant savo kaimynų, nors abejoju, ar teisus katalonų režisieriaus Cesco Gay’aus filmo „Kaimynai“ (LRT, 16 d. 00.50) veikėjas Chulijus, kurį erzina aistros garsai, sklindantys iš viršuje gyvenančių kaimynų buto. Chulijus ir Ana jau penkiolika metų yra kartu. Ugnies nebeliko, kasdienybė erzina, konfliktų tik daugėja ir vienintelis dalykas, vis dar siejantis porą, yra tie kaimynai iš viršaus – Salva ir Laura, kurių nekenčia abu. Kartą kaimynai užsuks į svečius su netikėtu pasiūlymu...
„Kaimynai“ – teatrališkas filmas (režisierius ekranizavo paties parašytą pjesę), todėl ir mūšis jame žodinis. Laukia daug ironijos ir sarkazmo, didelė psichoanalizės dozė ir žiupsnelis pamokymų. Įtariu, kad ir tautiečiams neprošal atsakyti į klausimus: kas svarbiau – mėgautis gyvenimo malonumais ar būti padoriu žmogumi; atvirai kalbėti apie savo problemas ar nuoskaudas kaupti savyje; saugoti efemerišką šeimos laimę ar ieškoti prasmės kūniškuose malonumuose? Neskubėkite iškart atsakyti patys. Verčiau panašius klausimus užduokite tiems, kurie jau rikiuojasi eilutėje prie Prezidentūros rūmų durų ir gerus pusę metų kvaršins mums galvas. Juk, šiaip ar taip, įdomu, kokie jie yra žmonės, nes politikai, regis, – jokie.
Jūsų – Jonas Ūbis
