Gloria Steinem (g. 1934 m.) – viena svarbiausių 7-ojo dešimtmečio JAV feminisčių. Ši žurnalistė, politinė aktyvistė, keliautoja įkvėpė ne vieną savo amžininkę kovoti už moterų teises, priešintis patriarchaliniam gyvenimo būdui. Filme „Glorijos“ (TV1, 7 d. 22.55) režisierė Julie Taymor (filmo „Frida“ autorė) rodo svarbiausius Steinem gyvenimo etapus – vaikystę ir paauglystę, keliaujant po šalį kartu su tėvais, antikvariato prekeiviais, kelionę į Indiją 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, pirmuosius žingsnius žurnalistikos srityje (jauną Glorią vaidina Alicia Vikander) ir moterį, kuri 1970 m. surengė lygybės maršą, į JAV gatves išvedusį dešimtis tūkstančių moterų, ir tapo gyva legenda (Julianne Moore). Pamenu, atsivertus jos autobiografiją „Mano gyvenimas kelyje“ („My Life on the Road“) nustebino dedikacija. Steinem knygą skyrė gydytojui, kuris 1957 m. sutiko padaryti nelegalų abortą dvidešimt dvejų amerikietei, išsirengusiai į Indiją. Tada gydytojas paprašė Steinem dviejų dalykų: niekam neišduoti jo vardo ir gyventi taip, kaip ji pati to nori. Steinem taip ir padarė.
Ne visos moterys renkasi gyventi savo gyvenimą. Matyt, tai joms skirta Steinem pastaba: „Moteris turi pasirinkimą – būti arba feministe, arba mazochiste.“ Kaip suprantu, aristokratė Diana Spencer pasirinko antrąjį variantą. Protu galiu tai suprasti, bet kodėl menkai išsilavinusi, nelabai protinga, isteriška, jokiais išskirtiniais talentais nepasižymėjusi ir mados kūrėjų idealiu modeliu laikyta princesė tapo masinės kultūros chimera – „širdžių karaliene“, suvokti negaliu. Matyt, kiekviena Pelenės mito gerbėja sugeba princesės istorijoje pamatyti save ir todėl mintyse susitapatina su tokia miela, gražia ir nelaiminga moterimi. Kažkas iš kolegų pajuokavo, kad filmą „Spencer“ (TV3, 7 d. 22 val.) sukūręs Pablo Larraínas ir princesę Dianą suvaidinusi Kristen Stewart bandė parodyti vidinį savo herojės gyvenimą ir todėl juos ištiko nesėkmė. Kita vertus, Larraíno atsakymas į klausimą, kas iš tikrųjų buvo Diana Spencer, ko gero, skambėtų taip: „Kai princesei Dianai nereikėjo būti kuo nors kita, ji greičiausiai buvo savimi.“
Filmas rodo tris miglotas 1991 m. gruodžio dienas Sandringamo rūmuose, kur karališkoji šeima susirinko švęsti Kalėdų, nors Dianos santuoka byra ir žiniasklaida pranašauja skyrybas. Būtent per Kalėdas Diana ir nuspręs skirtis su vyru. Prieš tai filmą apie Jacqueline Kennedy jau sukūręs režisierius šįkart nebando sakralizuoti savo herojės ir kurti pavyzdingą biografinį pasakojimą. Greičiau atvirkščiai – iš visų jėgų stengiasi nuimti Dianos koturnus, parodyti ją kaip moterį ir motiną. Kristen Stewart rodo savo heroję kaip karališkosios šeimos atsilikėlę. Kupinas skausmo Dianos žvilgsnis, nedrąsi šypsena, baimės priepuoliai, polinkis į autodestrukciją slepiasi už populiariosios kultūros kuriamo mito ir naikina heroję taip pat, kaip bulimija ar kompulsyvus valgymas. Tai lyg mokestis už norą būti tobula. Kita vertus, Vindzorų klanui Diana yra valiuta, negalinti prarasti savo vertės. Įsijautęs į sekamą niūrią pasaką, Larraínas rodo ir fantasmagorišką paralelę tarp Dianos ir Annos Boleyn. Ji tarsi paryškina patriarchalinį pasaulį, kuriame buvo priverstos gyventi abi moterys, juolab kad nužudytoji Henriko VIII žmona – tolima Dianos giminaitė.
Tikros istorijos kine gali įgyti įvairių pavidalų, net animacinio filmo. Taip atsitiko danų režisieriaus Jonaso Poherio Rasmusseno filme „Bėglys“ (LRT Plius, 9 d. 21.30). Tai animacinė afganistaniečio Amino Nawabio, kuris 1989 m. kartu su šeima paliko tėvynę ir galiausiai atsidūrė Danijoje, istorijos rekonstrukcija su dokumentiniais intarpais. Deja, pas mus vis dar reikia aiškinti, kad panašios kelionės, kai pabėgėliai bando rasti ramią vietą gyventi, palieka žymę visam gyvenimui ir siejasi su sudėtinga trauma. „Bėglio“ pasakojimo centre – pagrindinio veikėjo susidūrimas su skausmingais prisiminimais: ties vedybų slenksčiu jis turi atskleisti savo praeitį. Aminas pasakoja apie vaikystę Kabule, baimės paženklintą paauglystę Maskvoje, vienišą kelią į Kopenhagą, mokslinės karjeros pradžią ir ryšį su danu Kasperu.
„Bėglys“ nepastebimai virsta saviterapine kelione į praeitį, kuri gali padėti susidoroti su trauma, nutylėtais išgyvenimais. Beveik keturiasdešimtmetis Aminas pagaliau gauna šansą atvirai pasidalyti savo išgyvenimais su režisieriumi. „Bėglys“ pateikia niūrią, kartais šokiruojančią tikrovės viziją, kurioje žmogaus gyvenimas beveik nieko nevertas, o kiekviena nauja diena suteikia filmo herojui ir jo artimiesiems vis daugiau baimės, nerimo ir bejėgiškumo. Beje, „Bėglio“ Maskvos epizodai savaip primena posovietinę Aleksejaus Balabanovo filmo „Brolis“ Rusijos viziją.
Dar vieną tikrą istoriją siūlo dokumentinio filmo „Tarp dviejų revoliucijų“ (LRT Plius, 12 d. 21.33) autorius Vladas Petri. Filmo herojės – 8-ajame dešimtmetyje Bukarešto universitete susitikusios studentės Zahra iš Irano ir rumunė Maria. Jos abi studijuoja mediciną, jas sieja nuoširdi draugystė. Kai 1979 m. Irane kilo revoliucija, Zahra grįžo namo. Ji tikėjo būsima politine šalies transformacija, tačiau greitai permainomis nusivylė. Zahra negrįžo į Rumuniją, bet draugės kelis dešimtmečius susirašinėjo ir jų laiškai tapo Petri filmo – originalios kelionės laike – pagrindu. Revoliucijų abiejose šalyse paženklinti laiškai rodo dvi moteris, kurios bando prisitaikyti prie socialinių stereotipų ir susitaikyti su tradicinę draugystę peržengiančiais jausmais. Režisierius naudoja daug Irano ir Rumunijos archyvuose saugomų dokumentinių kadrų, kurie pasakoja Zahros ir Marios istoriją taip, kad riba tarp dokumento ir fikcijos nusitrina. Kartu „Tarp dviejų revoliucijų“ užduoda daug klausimų, aktualių ir kitose geografinėse platumose. Kad ir toks: kas sieja revoliucinio polėkio apimtą Iraną ir socialistinę Rumuniją su jos entuziazmo kupina propaganda, maskuojančia politinį marazmą? Ir vienur, ir kitur ateities viltis išblėsta atsidūrus ideologinių dogmų šešėlyje. Ir vienur, ir kitur dogmas saugo tokie pat ponai tamsiais lietpalčiais.
Jūsų – Jonas Ūbis
