Vaikystėje nebuvo filmų „visai šeimai“ – į kiną eidavau vienas, pats rinkausi filmus ir abejoju, ar šeštadieniais dirbę tėvai (laisvas savaitgalis atsirado vėliau) būtų pajutę malonumą žiūrėdami kokią nors kino pasaką. Šiuolaikiniai tėvai jau užaugo su kitokiomis pasakomis ir kitokiu kinu, ribos tarp filmų suaugusiems ir vaikams gerokai nusitrynė ir kino pasakos dažnai kupinos nuorodų į šeimos narių vaidmenis.
Seltono Mello „Mano gyvenimo filmas“ (LRT Plius, 21 d. 21.33) herojus brazilės ir prancūzo sūnus Tonis (Johnny Massaro) žavisi kinu ir poezija. Baigęs mokslus, 1963-iaisiais jis grįžta į gimtinę, nedidelį miestą Brazilijos pietuose, ir sužino, kad tėvas (Vincent Cassel) išvyko į Prancūziją. Tonis bando suprasti, kodėl tėvas paliko juos su motina, bendrauja su jo draugais, norėdamas išsiaiškinti, koks turi būti vyro vaidmuo. Bet mokytojas Tonis pats ne vienam tampa tėvo figūra, duoda mokiniams tai, ko pačiam stinga, tik jo vis neapleidžia mintis išsiaiškinti tėvo išvykimo priežastis. „Mano gyvenimo filmas“ – Čilės rašytojo Antonio Skármetos romano ekranizacija. Pagal jo knygas filmus kūrė Michaelas Radfordas, Fernando Trueba, Peteris Lilienthalis, Pablo Larraínas. Kaip emigrantas atsidūręs Vakarų Berlyne, Skármeta dėstė scenarijų rašymą kino ir televizijos mokykloje.
Ekstremaliomis sąlygomis išgyventi bandanti šeima, tėvų ir vaikų pasiaukojimas buvo pagrindinė Johno Krasinskio filmo „Tylos zona“ tema. Filmo sėkmė turėjo būti pratęsta, todėl atsirado „Tylos zona 2“, kurią šiąnakt (16 d. 23.15) rodo LNK. Pirmojo filmo originalumą lėmė garso ir mirties santykis – bet koks žmogaus keliamas garsas reiškė mirtį nuo šalį siaubiančių pabaisų. Jos kelia pavojų ir tęsinyje, kuriame rodoma be tėvo likusi šeima. Krasinskis ir šiame filme atsisako žodžių gausos, verčia įsiklausyti į tylą ir susimąstyti apie tai, kas yra šeima.
Tėvus dabar įprasta kaltinti – ir dėl vaikystės traumų, ir dėl jų primesto gyvenimo scenarijaus. Jasono Batemano filmo „Fengų šeimynėlė“ (TV3, šįvakar, 16 d., 23.50) herojai – aktorė Ana (Nicole Kidman) ir jos brolis Baksteris (pats režisierius) – jau suaugę žmonės, bet niekaip nesugebantys dorotis su problemomis. Dėl savo nesėkmių jie nuolat kaltina tėvus – garsius Niujorko menininkus, dažnai vertusius vaikus dalyvauti jų performansuose. Kai tėvai staiga išnyks, brolis ir sesuo reaguos skeptiškai, bet paskui bus priversti ne tik prisiminti senas žaizdas, bet ir pabandyti suprasti praeitį.
Praeitis kiekvieną užklumpa savaip. Bradas Andersonas „Beirute“ (LNK, šįvakar, 16 d., 21 val.) rodo Rytų ekspertą ir diplomatą Meisoną (Jon Hamm). 1972 m. jis dirbo Beirute ir kartu su žmona rūpinosi trylikamečiu pabėgėliu iš Palestinos Karimu. Bet paaiškėjo, kad Karimo brolis – teroristas, dalyvavęs Miuncheno olimpiadoje. Ši naujiena lėmė tragiškas pasekmes. Po dešimties metų vienišas, alkoholiu piktnaudžiaujantis Meisonas vėl pakviečiamas į Beirutą neva skaityti paskaitų, bet aišku, kad priežastis rimtesnė. Libane vyksta pilietinis karas, Beirutas sugriautas, o skeptiškai Meisoną apžiūrinėjantys CŽV agentai jam praneša, kad seno jo draugo, patyrusio žvalgybininko Railio pagrobėjai reikalauja, jog derybas vestų būtent Meisonas.
„Beiruto“ scenarijų rašė Džeisono Borno gimdytojas Tony Gilroy’us, bet filmas labiau nei šiuolaikinį trilerį primena 8–9-ojo dešimtmečių šnipų dramas. Tų filmų herojai dažnai buvo ciniški pavargę intelektualai. Nepaisant tobulos arabų kalbos ir vietos realijų išmanymo, Meisonas nesupranta, kad atsidūrė pilietinio karo visiškai pakeistoje šalyje. Todėl į jį žiūrima iš aukšto. Bet čia ir glūdi jo sėkmės raktas.
Vyras ties nervų krizės riba – dažno Guy Ritchie filmo veikėjas. Filme „Vyriškas įniršis“ (TV3, 18 d. 22.30) Jasono Stathamo vaidinamas Patrikas lydi ne bet kokius, o pavojingus krovinius, bet jo varomoji jėga yra kerštas. Ritchie atsisako linijinio pasakojimo, rodo tuos pačius įvykius skirtingų personažų akimis, tad istorija iš pradžių gali pasirodyti net įdomi, o Patrikas – beveik biblinis keršytojas. Britų režisierius turi daug talentų, tačiau psichologiškai sudėtingi veikėjų charakteriai – ne jam.
Supaprastinimai pakišo koją ir Thomo Vinterbergo filmui „Kurskas“ (BTV, 21 d. 21 val.). 2000-ųjų rugpjūtį Barenco jūroje rusų atominį povandeninį laivą „Kurskas“ ištikusi katastrofa, kai sprogusi torpeda sunaikino didžiąją įgulos dalį, o likę gyvi dvidešimt trys jūreiviai taip ir nesulaukė gelbėtojų, liudija ir politikų abejingumą (Putino frazė „Jis nuskendo“ geriausiai apibūdina Rusijos prezidentą), ir karinio jūrų laivyno situaciją, ir artimųjų dramą, ir posovietinėje erdvėje vešintį sovietų mentalitetą. Vinterbergas visada daug dėmesio skiria personažų psichologijai, šeimos ryšiams, plika akimi nematomoms dvejonėms. „Kurske“ režisierius atsisakė politinio konteksto, labiau akcentuodamas valdžios abejingumą žmonėms ir demagogiją.
Filmas prasideda vestuvėmis, kuriose iš arčiau susipažįstame su pagrindiniais veikėjais ir pirmiausia kapitonu Averinu (Matthias Schoenaerts) bei jo žmona Tania (Léa Seydoux). Tania laukiasi, o vyresnėlis sūnus Miša (Artemijus Spiridonovas) įdėmiai stebi viską ir visus. Jis ir taps tuo nebyliuoju liudininku, visko, kas rodoma filme, moraliniu kamertonu. Labiausiai sukrečia viena filmo pabaigos scena, kai per laidotuves Miša atsisako ištiesti ranką apsimelavusiam admirolui (Max von Sydow) – tėvo mirties kaltininkui.
Pamatyti, kaip Bradas Pittas gelbsti pasaulį, visada smagu. Marco Forsterio „Pasaulinis karas Z“ (BTV, 19 d. 21 val.) leidžia pasislėpti ir nuo kalėdinių pirkinių, ir nuo futbolo karštligės, ir nuo nemalonių žinių – žanrinis kinas apskritai yra geriausias vaistas. Pitto herojus JT specialiųjų misijų vykdytojas Džeris ieško „nulinio paciento“ ir ligos židinio, norėdamas sužinoti, kas sukėlė kraugerių zombių epidemiją visame pasaulyje.
Šaltojo karo metais zombiai buvo komunistai ir rusai, o naujausiais laikais jų kojos dygsta iš interneto, musulmonų teroristų kraštų ir iš Rusijos. „Pasaulinio karo Z“ zombiai, žinoma, taip pat metafora ir kiekvienas juos gali traktuoti savaip. Bet karo akivaizdoje daug akivaizdesnės tampa paprastos tiesos ir grįžimas prie tradicinių vertybių. Neatsitiktinai pagrindiniu filmo leitmotyvu tapo Džerio siekis išgelbėti žmoną, dukteris ir bėgant nuo zombių priglaustą berniuką. Šeima Džeriui yra brangiausia. Dėl jos jis net taps didvyriu – kaip didieji praeities mokslininkai įsišvirkš sau baisiausios ligos užkrato. Daugiau psichologijos vingrybių filmui lyg ir nereikia. Vis dėlto daugiausia abejonių kelia tai, kad pasaulį gelbėti imasi Jungtinės Tautos, kurių atstovas yra Džeris. Ko gero, tik jis dar tebetiki, kad ši organizacija veiksminga.
Jūsų – Jonas Ūbis
