Asilai ir ritualai

Per Kanų festivalio uždarymo ceremoniją laureatai dėkojo visomis kalbomis – galėjai išgirsti, kaip skamba farsi, kinų, japonų ir kitos egzotiškos kalbos. Laureatai negailėjo brangaus laiko, kad išvardytų artimųjų ir bendradarbių vardus, nieko nesakančius daugumai žiūrovų, o belgų režisierių pora net pasibučiavo, demonstruodama, kaip myli vienas kitą. Ir, regis, tik senas nonkonformistas Jerzy Skolimowskis suvokė situacijos absurdą: jis padėkojo savo filmo „Io“ aktoriams – šešiems asilams – ir garsiai ištarė jų vardus. Puikiai suprantu daugumos laureatų euforiją ir norą padėkoti mamai ar žmonai, bet juk jie turėjo puikią progą priminti sau ir kitiems, kodėl yra šioje salėje, prisiminti karą Ukrainoje, sudėtingą kino situaciją pasibaigus pandemijai, prabilti apie tai, kas jiems svarbu. Deja, tuo pasinaudojo vos keli kūrėjai. Šventė yra šventė ir nereikia jos gadinti rimtomis kalbomis? Sekmadienį (5 d.) galėsime stebėti panašų įvykį: LRT (21 val.) ir LRT Plius (20 val.) transliuos „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremoniją. Karštligiškai bandžiau prisiminti, ar kokiame nors iš nominuotų filmų vaidina tikri asilai, bet į galvą atėjo tik tie, kurie yra žmonės.

Šiemet antrą kartą „Auksinę palmės šakelę“ pelniusio švedų režisieriaus Rubeno Östlundo pirmąją „šakelę“ – filmą „Kvadratas“ – primins LRT Plius (9 d. 21.30). Šio šmaikštaus filmo apie šiuolaikinį meną herojus yra Kristianas (Claes Bang) – Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejaus direktorius. Jis gražus, protingas ir politkorektiškas, turintis valdžią ir mokantis išmintingai pasinaudoti savo padėtimi, bet Östlundas jį nuolat įvelia į situacijas, kurios satyriškai atspindi mus supantį pasaulį. Kristianas, regis, kontroliuoja viską. Po skyrybų jis pavyzdingai rūpinasi dukrelėmis, važinėja ekologišku automobiliu, padeda kitiems, ypač jei tai nereikalauja daug pastangų. Kristianas rengia visuomenės tolerantiškumą ugdančią instaliaciją „Kvadratas“, su kuria sieja daug vilčių. Tačiau pamažu idealaus piliečio įvaizdyje ima rastis vis daugiau plyšių.

Režisierius (beje, iš tikrųjų kūręs panašią instaliaciją) mėgaujasi galėdamas pasišaipyti iš politinio korektiškumo, nors filme, matyt, kiekvienas galės pajusti, kad šaipomasi ir iš jo. Viename interviu Östlundas sakė, kad rodo mūsų dūstančio pasaulio, kuriame primetėme sau griežtas taisykles, kaip turime elgtis, problemas, ir prisipažino: „Kristianas yra mano alter ego. Jis panašaus amžiaus, taip pat turi dvi dukreles – mokyklos rungtynių šokėjas, pamainomis auklėja jas su savo buvusia partnere. Matyt, kadaise jis padarė panašių į mano klaidų, o dabar susiduria su panašiomis problemomis. Jis gyvena meno apsuptyje, truputį lyg stiklainyje. Tačiau jis stebi neteisybę aplinkui, mato atskirtį, sistemos nuskriaustus žmones. Ar jis turi apsimesti, kad viskas yra gerai, ar reaguoti?“ Pasak Östlundo, rinkdamas medžiagą „Kvadratui“ jis važinėjo po muziejus: „Niujorkas, Madridas, Paryžius... Net neįsivaizduojate, kiek kartų mačiau baltas sienas su neoniniais užrašais, po galerijas išbarstytas akmenų krūveles ar geležies gabalus. Šiuolaikinis menas dažnai pavirsta tuščiu ritualu. Žinoma, kine taip pat tai atsitinka, bet mes pernelyg įsižiūrėję į save, kad tai pastebėtume. Būtent apie tai ir kalbu. Jei norime, kad mūsų kūryba būtų svarbi, turime žiūrėti į save kritiškai.“

Kinas ir jo kūrėjai dažnai tampa filmų tema. LRT Plius (4 d. 21 val.) parodys Richardo Glatzerio ir Washo Westermorelando filmą „Paskutinis Robinas Hudas“, kurio herojus Errolas Flynnas vaidino garsųjį plėšiką populiariame Holivudo filme ir buvo laikomas vienu geidžiamiausių pasaulio vyrų. Filmo veiksmas nukelia į 1957-uosius, kai Flynno (Kevin Kline) karjera jau artėjo prie pabaigos ir jis sutiko penkiolikmetę grožio konkurso nugalėtoją Beverly Aadland (Dakota Fanning). Mergina gavo darbą „Warner Brothers“ studijoje, pakeitusi gimimo metus ir pasiskelbusi pilnamete. Netrukus tarp jos ir aktoriaus prasidėjo romanas. Kariniuose ir nuotykių filmuose Flynnas vaidino drąsius ir garbingus herojus, bet gyvenime buvo kitoks. Kartu su Beverly 1959 m. jis vaidino filme „Kubos maištininkės“, ir tai buvo paskutinis Flynno vaidmuo.

LRT (šiąnakt, 4 d., 00.40) primins dar vieną tikrą istoriją. Jonathano Demme filmas „Melvinas ir Howardas“ pasakoja apie paprastą darbininką, kuris pavėžėja sužeistą senuką, prisistačiusį Howardu Hughesu (Jason Robards). Gelbėtojas iš pradžių nepatiki sužeistuoju, bet vėlesni įvykiai privers jį prisiminti seną keistuolį.

Hughesas – viena didžiųjų Holivudo legendų, milijardierius, aviatorius, kino magnatas, kino žvaigždžių atradėjas ir meilužis. Jam skirtas ir Martino Scorsese filmas „Aviatorius“ (LNK, šiąnakt, 4 d., 01.45). Hughesą šiame filme suvaidino Leonardo DiCaprio, ir tai vienas įsimintiniausių jo vaidmenų. Scorsese rodo ne tik tą milijardieriaus gyvenimo tarpsnį, kai jis susižavėjo kinu, bet ir atkuria laiką, kai kinas iš didžiojo nebylio tapo garsinis. Tarp gausių kino citatų galima pamatyti ir pirmojo garsinio filmo „Džiazo dainininkas“ (1927) epizodą – pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Seredžiuje gimęs Alas Jolsonas.

Vasara dar neprasidėjo, bet televizijos jau kartoja filmus. Chriso Sanderso „Protėvių šauksmas“ (TV3, 4 d. 19.30) dar nespėjo nusibosti, juolab kad tai Jacko Londono romano ekranizacija. Pasakodamas apie šunį Baką rašytojas aprašė amerikiečių visuomenės ties XIX ir XX a. riba nerimą ir apsėdimus: aukso karštligę, technologijų įsiveržimą į gamtą bei paprasto gyvenimo ir harmonijos ilgesį. Masinė kultūra ir kinas netrukus pavertė „Protėvių šauksmą“, kaip dabar mėgsta sakyti kino platintojai, „pasaka visai šeimai“. Šios naujausios ekranizacijos autorius pabandė knygą paversti pasakojimu apie savojo „aš“ atradimą.

Sandersas sukūrė ne vieną animacinį filmą ir tai matyti „Protėvių šauksme“ – šunys čia kompiuteriu „pataisyti“ ir gali išreikšti bet kokius jausmus. Tačiau aktoriai, matyt, jaučiasi nelabai jaukiai šalia tokių išraiškingų keturkojų. Tik Džoną Torntoną vaidinantis Harrisonas Fordas kuria tikrą duetą su Baku. Kita vertus, Januszo Kaminskio nufilmuoti kadrai nuolat primena, kad „Protėvių šauksmas“ yra grandiozinis reginys ir nereikia ieškoti tikslių sąsajų su knyga.

Nereikia ir Paulo Thomo Andersono filmo „Mokytojas“ (TV1, 4 d. 22.55) laikyti tikslia scientologijos sektos įkūrėjo L. Rono Hubbardo biografija, nors režisierius prisipažįsta, kad šis tapo filmo herojaus Lankasterio Dodo, kurį suvaidino Philipas Seymouras Hoffmanas, prototipu. Režisierius koncentruojasi į sektos atsiradimą ir naujų narių verbavimą prilygina viliojimo menui. Dodo sužavėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Fredis (Joaquin Phoenix) patiki, kad Dodas jam padės, sugrąžins žmogiškumą, taps tėvu, išmokys susitaikyti su prisiminimais. Tai ypatingas ryšys ir neatsitiktinai Andersonas yra sakęs, kad norėjo papasakoti meilės istoriją. Bet platoniškas abiejų personažų ryšys neišvengs susidūrimo su tuo, kas instinktyvu, seksualu, nujaučiama.

Jūsų – Jonas Ūbis