Vitalijus Manskis sako, kad filmas „Okupantas“ (currenttime.tv, 28 d. 23.18) pradeda naują dokumentinio kino raidos fazę. „Okupantas“ trunka tik 24 minutes, bet tai unikalus filmas: ukrainiečių dokumentininkai Michailas Tkačas ir Andrejus Ignatenka jį sumontavo iš rusų karininko Jurijaus Šalajevo telefone rastų šimtų prieš ir per karą Ukrainoje užfiksuotų vaizdų. Filmas prasideda maždaug metai prieš dabar vykstantį karą. Matome iš Murmansko kilusio ir Maskvoje karinius mokslus baigusio Šalajevo ir jo draugų kasdienybę, kuri, regis, susideda iš nuolatinių išgertuvių ir kitokių linksmybių, matome jo žmoną ir dukrelę, pokalbius su Čečėnijoje (ten Šalajevas tarnauja) sutiktais žmonėmis ir įsiveržimo į Ukrainą pradžią, kai kadre atsiranda sužeistieji ir pamušti rusų tankai. Šalajevas vis dažniau filmuoja savo asmenukes, vingiuojančius Donecko srities kelius ir vaizdus pro tanko langelį. Kuo pasibaigs ši kelionė, pamatysite patys, bet „Okupantas“ svarbus ne tik tuo. Trumpame filme „iš vidaus“, skambant rusiškam „popsui“ ir keiksmažodžiams, perteikiamas šio karininko, beje, iš Rusijos pėstininkų elito, pasaulio suvokimas.
1980 m. parašytas Nobelio premijos laureato J.M. Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“ ir pagal jį 2019 m. sukurtas Kolumbijos režisieriaus Ciro Guerros filmas (TV3, 28 d. 21.30) dabar aktualūs kaip niekada. Tai alegoriškas pasakojimas apie valdžią ir laisvę. Veiksmas perkelia į neįvardytos imperijos pakraščius, kur gyvena barbarai. Tiksliau, klajokliai, kuriems neleidžiama net kalbėti savo kalba. Rašytojui ir filmo kūrėjams barbarai yra tie svetimi, kurie imperijoms dažniausiai kelia įsivaizduojamą grėsmę ir tarnauja teroro pateisinimui. Todėl kiekvienai imperijai reikia, kad už jos vartų stovėtų barbarai.
„Barbarų belaukiant“ pasakotojas yra senstantis teisėjas, kuris imperijos pakraštyje ilgai dirbo sistemai tikėdamas, kad gali gyventi šalia politikos. Bet jis tampa nusikaltimo dėl politinių interesų liudininku ir nusprendžia pasipriešinti sistemai, nors ir suvokia, kad jo maištas nieko nepakeis ir gali būti tik egoizmo išraiška. Tai būdas išsaugoti švarią sąžinę.
Guerra supaprastino sudėtingą romano ištarmę ir susikoncentravo į teisėjo (Mark Rylance) ir iš sostinės atsiųsto pulkininko (Johnny Depp) moralinę dvikovą. Pulkininkas siekia įrodyti, kad barbarai kelia grėsmę, rengia sąmokslą, ir mano, kad tikslas pateisina priemones. Jis pradeda tyrimą, kurio žiaurumas ir privers suabejoti teisėją, ar galima likti neutraliam, ar naivus idealizmas neatveria durų žiaurumui.
Ekranizuoti alegoriją – neįmanoma misija, bet filme pavyko perteikti beprasmybę, kuri yra kiekvieno totalitarinio režimo pagrindas, mat jis priverstas nuolat išgalvoti vis naujus priešus, kad galėtų pateisinti savo egzistavimą. Tačiau filmas „Barbarų belaukiant“ pernelyg vizualiai stilizuotas ir toks gražus, kad net natūralistiškai rodoma fizinė prievarta netenka prasmės.
Viena mėgstamiausių mano vaikystės knygų buvo Ericho Kästnerio detektyvinė apysaka „Emilis ir sekliai“. Parašyta 1929 m., ji nepaprastai išpopuliarėjo, o 1931 m. buvo ekranizuota. Austrų režisieriaus Wolfgango Murnbergerio televizijos filmas „Kestneris ir mažasis Antradienis“ (LRT Plius, šįvakar, 27 d., 21.30) perkels į 4-ąjį dešimtmetį, kai rašytojas susidraugavo su pagrindinio vaidmens atlikėju filme našlaičiu Hansu. Tačiau į valdžią atėjus naciams Kästnerio knygos buvo uždraustos, o Hansas tapo hitlerjugendo nariu. Filme pasakojama jų santykių istorija.
Pastaraisiais metais įdėmiai stebiu, kaip tradicinius vyrų vaidmenis pramoginiame kine perima moterys. Tanyos Wexler „Karštakošė gražuolė“ (LNK, 31 d. 22.30) – geras pavyzdys. Filmo herojė Lindė negali kontroliuoti agresijos proveržių, todėl žaloja chamus ir kitokius niekingus asmenis. Ji daug laiko praleido klinikose, ją tyrinėjo įvairūs specialistai, bet vienintelis būdas apsaugoti tuos, kurie erzina Lindę, yra speciali liemenė iš elektrodų. Kartą Lindė sutinka puikų vaikiną ir supranta, kad galės gyventi be liemenės. Tada tas vaikinas nužudomas, ir Lindė padarys viską, kad už jį atkeršytų. Siužetas paprastas, bet Kate Beckinsale herojė taip įkvėptai doroja visus niekšus, kad visa kita nebesvarbu, – visas dėmesys skirtas aktorei, kuri, beje, pasižymi ir geru autoironijos jausmu. Kita vertus, „Karštakošės gražuolės“ režisierė nesistengia paversti filmo silpnosios lyties manifestu, ir vyrai čia ne tik niekšai, jie turi charakterį bei motyvus.
Navoto Papushado filmo „Parako kokteilis“ (LNK, 29 d. 21.50) herojės daug laiko praleidžia bibliotekoje, bet posakį, esą plunksna gali būti aštresnė už kalaviją, suprato pernelyg tiesmukai. Jane Austen, Charlotte Brontë ir Virginios Woolf knygose slypi mirtinas ginklas, dulkėtos lentynos primena pasalų pilną labirintą, o literatūros klasika, susidūrusi su sprogmenimis, gali pavirsti spalvingu konfeti. Juk neatsitiktinai viena seserų Brontë yra sakiusi, kad tragiškas likimas to, kuris slopina savo tikrąją prigimtį.
„Parako kokteilis“ priskirtinas eksploatacijos kinui, įkvėpusiam ir ne vieną Quentino Tarantino filmą. Beje, pastarasis neaplenkia ir Papushado filmų, nors kalbėti apie abiejų dvasinę giminystę būtų įžūlu. „Parako kokteilio“ herojė yra samdoma žudikė Sem (Karen Gillan), kuri sužino, kad jai paskelbtas mirties nuosprendis, mat atsisakė nužudyti aštuonerių metų mergaitę. Bet Sem turi suspėti susidoroti ne tik su tais, kurie jį skyrė.
Tai filmas apie šaudančias, spardančias ir šiaip drąsias merginas, taip pat apie motinas, dukteris bei apie seserystės galią. Filmo ekspozicija gana nyki, bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau piktų vilkų, o kartu – gaudynių, muštynių, šaudynių ir net įsimenančios choreografijos (kai iš dalies paralyžiuota herojė kovodama išnaudoja savo kūną). Papushado sujungia ironiją, pastišą, šeimos istoriją ir autoriaus požiūrį (bent jau į kino klasiką). Sutiksiu – daugiausia tai tuščios kalorijos, bet kartais be jų būna nyku.
Jūsų – Jonas Ūbis
