Jaceko Borcucho filmo „Saldi dienos pabaiga“ („LRT Plius“, 9 d. 22.03) herojė – lenkų poetė, Nobelio premijos laureatė, moralinis autoritetas. Lenkijoje įvedus karinę padėtį, ji liko Italijoje. Marija Linde (Krystyna Janda) kartu su vyru jau daug metų gyvena provincijoje, etruskų mieste Volteroje. Marijos ir jos artimųjų gyvenimą aukštyn kojom apverčia politiškai nekorektiška kalba, poetės pasakyta atsiimant miestelio garbės pilietės vardą. Tačiau ji ne tik sukiršina gyventojus, bet ir kelia aktualius klausimus apie šių dienų Europą. Tie klausimai aktualūs ir pas mus, kai Lietuvos pasienyje nuo šalčio ir bado miršta žmonės.
2019-aisiais pasirodžius filmui, Borcuchas sulaukė klausimo, ar tai nėra dar vienas menininko pasisakymas apie byrančią Europą. Jis atsakė: „Be abejo, Europa keičiasi. Bet ar baigiasi? Tam tikra prasme taip, nes nyksta pasaulis, kurį pažįstame. Tik ar naujasis tikrai bus blogesnis? Iš įpratimo nenorime permainų. Kai kam atrodo, kad europiečiai vis dar įsimylėję XIX a. inteligentijos etosą, bet inteligentai jau liovėsi būti autoritetais, išsilavinę žmonės niekinami. Pildosi Warholo pranašystė, kad kiekvienas turės savo penkias minutes, kad jau nebėra geresnių ir blogesnių. Ta pabėgėlių banga, kuri išgąsdino Europą ir pažadino populistus, davė jiems degalų, – tik pradžia. Turiu galvoje visai ne karą. „Ten“ baigiasi vanduo ir darosi vis šilčiau, tad žmonės ir toliau ieškos Europoje prieglobsčio. Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, – pagalvoti, kaip tai pavyks suvaldyti. Kad 2050 m. didžioji Europos dalis bus musulmoniška, nekelia abejonių. Net ir nepriimant išeivių. Ne vieną dešimtmetį čia gyvenančių islamo išpažintojų šeimose yra po šešis vaikus, kiekvienas jų turės savo šešis ir, kaip „Pasidavime“ aprašė Houellebecqas, viešai balsuojant Europa keisis. Žvelgdami iš mokslinės ateistų, agnostikų, laisvų žmonių perspektyvos turėtume to bijoti, bet ar tikrai bus blogai? Vienas iš mano imperatyvų šiame filme buvo sukurti veikėją, kuris nebus įpainiotas į politkorektiškumą. Tokį, kuris nekalbės nieko nereiškiančiais sakiniais, turės asmeninės drąsos sakyti tai, kas vadinama arba yra sunkūs dalykai. O kad pasakys per daug? Jandos herojė yra poetė ir tai šalutinis meninės laisvės efektas. Kurdamas filmą suvokiau, kad taip pat esu meno vartotojas, kad mums liko tik menininkai. Tik jie kalba apie sunkius dalykus, kalba nuoširdžiai, provokuojančiai. Žiūriu į mūsų politinę klasę ir jei į šalį pastumtume prioritetus, ideologiją, estetinius sumetimus, visų pasisakymų stilius ir retorika būtų panašūs. Iš vienų, kitų ar trečių lygiai taip pat neišgirsi svarbių deklaracijų.“
Lietuvoje populiarus norvegas Jo Nesbø rašo ne tik detektyvus, bet ir serialų scenarijus. Pagal jo sumanymą sukurtas nelabai politiškai korektiškas serialas „Okupacija“ apie rusų okupuotą Norvegiją. Gal atėjo laikas jį vėl parodyti? O kol kas LRT šįvakar (3 d. 23 val.) siūlo Nesbø romano „Sniego senis“ ekranizaciją. Skaičiau ne visus vienuolika Nesbø romanų apie Harį Holą, bet mėgstu šį prasigėrusį, pavargusį, savo tautiečiais besišlykštintį ir egzistencinius klausimus dažnai užduodantį policininką. Kad tai vaidmuo Michaelui Fassbenderiui – net nesuabejojau. Tikėjausi, kad švedų režisieriui Tomui Alfredsonui pavyks romaną perkelti į ekraną, juolab kad tarp prodiuserių puikuojasi ir Martino Scorese’s pavardė. Deja. Tokio išskydusio detektyvo seniai neteko matyti ir, matyt, kalta ne knyga, bet kūrėjų nesugebėjimas suprasti, kas jiems rūpi labiau – sudėtingų problemų persekiojamas policininkas, vaikystėje traumą patyręs, bet, regis, iš siaubo filmų atklydęs žudikas maniakas ar atvirukiniai, šalčio ir sniego sukaustyti Diono Beebe nufilmuoti Norvegijos peizažai, kurių paslaptingumą pabrėžia už kadro skambantys Edwardo Griego „Norvegiški šokiai“.
Žmonijai jau ne kartą teko keisti požiūrį į save. Užtenka prisiminti Koperniką ar Darwiną. Bet dabar vis dar gyvename Sigmundo Freudo eroje. Tai jis atrado iki tol nežinomą žemyną – mūsų pasąmonę. 1962 m. sukurtas Holivudo ir film noir klasiko Johno Hustono filmas „Froidas“ („LRT Plius“, 4 d. 21 val.) pasakoja apie pirmuosius savarankiškus mokslininko darbo metus, kai kolegos nepriėmė nei jo požiūrio į žmogaus psichiką, nei naujų gydymo metodų. Filmas ir tada, ir dabar kelia daug klausimų (ypač turint omenyje milžinišką biografinių filmų bangą), pirmuosius net devynių valandų scenarijaus variantus parašė Jeanas-Paulis Sartre’as, kurio pavardės po konflikto su režisieriumi titruose neliko, bet sunku įsivaizduoti, kas geriau už Montgomery Cliftą suvaidintų mokslininką ties savo genialumo suvokimo riba.
Jūsų – Jonas Ūbis
